Gerumo ugdymas: kaip išmokyti vaiką padėti?
Geras žmogus – ne įgimta savybė, o išugdytas įprotis. Vaikų ugdymo specialistė dalijasi patarimais, kaip padėti vaikui jį suformuoti ir kodėl tėvų pavyzdys yra svarbiau už tūkstantį žodžių.
- Leiskite vaikui padėti, net jei jis padarys netvarkos – taip ugdoma iniciatyva.
- Rodykite pavyzdį savo kasdieniais veiksmais, o ne moralais.
- Skatinkite mažus gerumo darbus, pavyzdžiui, pagalbą artimiesiems ar gyvūnams.
- Kalbėkitės apie tai, kad ne visada sulauksime teigiamos reakcijos, tačiau geri darbai vis tiek yra vertingi.
Gera širdis – tai ne įgimta dovana, o kasdien puoselėjamas įprotis. Kaip padėti savo vaikui jį suformuoti, kad užaugtų atjaučiančiu ir rūpestingu žmogumi? Būtent šeimoje klojami pirmieji supratimo apie pagalbą, atjautą ir palaikymą pamatai. Tačiau dažnai, patys to nepastebėdami, mes, tėvai, užgesiname vaikų norą padėti – perdėtais draudimais, nuolatiniu kontroliavimu ar tiesiog įpročiu viską padaryti už juos. Vaikų ugdymo specialistė ir trijų vaikų mama dalijasi asmenine patirtimi ir patarimais, kaip vyksta sėkmingas gerumo ugdymas.
Gerumas prasideda namuose
Vaikas mokosi stebėdamas. Jei jis mato, kad šeimoje įprasta vieniems kitiems padėti, rūpintis artimaisiais ir dėkoti už pagalbą, tai jam tampa natūralia elgesio norma.
Mūsų šeimoje nėra griežto darbų skirstymo į „vaikiškus“ ir „suaugusiųjų“. Jei kas nors gamina vakarienę, vaikai gali nuplauti daržoves ar padengti stalą. Jei matome, kad kažkas pavargo, klausiame: „Kuo tau padėti?“ Net ir visai mažas vaikas gali paduoti nosinaitę ar atnešti žaisliuką verkiančiam broliukui. Svarbu ne versti, o pasiūlyti: „Ar norėtum padėti?“, „Būtų šaunu, jei prisijungtum“. Kartais vaikai atsisako – ir tai normalu. Tačiau kai pagalba tampa kasdienio gyvenimo dalimi, ilgainiui jie patys pradeda rodyti iniciatyvą.
Netrukdykite vaikui būti geram
Daugelis tėvų stebisi: „Kodėl jis nieko nenori daryti? Kodėl nerodo jokios iniciatyvos?“ Tačiau atidžiau pažvelgus, dažnai paaiškėja, kad būtent suaugusieji ir nuslopina šį impulsą. Vaikas nori įsipilti vandens – „Atsargiai, išliesi, duok aš!“. Norėtų padėti plauti indus – „Sušlapinsi visas grindis, aš pati greičiau“. Nuneša lėkštę į kriauklę – „Ne ten padėjai!“
Tokiomis pastabomis parodome vaikui, kad jo pagalba nereikalinga arba kad jis „viską daro ne taip“. Galiausiai jis nustoja siūlytis, nes žino – suaugusysis vis tiek perims kontrolę. Svarbiausia taisyklė: „Tu gali, ir tau pavyks“. Jei vaikas nori padėti, suteikite jam galimybę. Tegul išlieja vandenį, bet po to pats ir iššluosto. Tegul išplauna lėkštę – net jei liks nešvarumų, vėliau galėsite parodyti, kaip padaryti geriau. Svarbiausia – ne kritikuoti, o palaikyti norą dalyvauti.
Maži žingsneliai dideliame rūpesčio pasaulyje
Žmogiškumas ugdomas ne vienu pokalbiu, o kasdienėmis smulkmenomis. Pasiūlykite vaikui padaryti ką nors gero ne dėl savęs:
- Nupiešti atviruką močiutei;
- Iškepti sausainių ir pavaišinti draugus;
- Surinkti žaislus, iš kurių išaugo, ir paaukoti vaikams, kuriems jų labiau reikia;
- Pamaitinti paukštelius arba kartu su tėvais nuvežti paramos į gyvūnų prieglaudą.
Kai geri darbai tampa gyvenimo dalimi, vaikas įpranta pastebėti, kada kažkam reikia pagalbos.
Kūryba – būdas išreikšti gerumą
Kūryba – tai ne tik piešiniai ar rankdarbiai, bet ir puikus būdas bendrauti su pasauliu bei rodyti savo jausmus. Pavyzdžiui, vaikas gali nupiešti „laišką“ draugui, nulipdyti figūrėlę jaunesnei sesei, sukurti koliažą apie tai, už ką yra dėkingas.
Šeimoje vaikai gali kurti „gerumo atvirukus“: jei kas nors serga, nupiešti linkėjimą pasveikti. Arba ruošti „slaptas dovanėles“ – paslėpti mažus piešinukus tėvų kišenėse, kad vėliau maloniai nustebintų. Tai ne tik lavina empatiją, bet ir moko patirti džiaugsmą darant gerus darbus.
Požiūris į nesėkmes ir kitų reakcijas
Dažnai tėvai baiminasi, kad vaikas susidurs su grubumu, ir moko jo „nesikišti“ į svetimas problemas. Tačiau svarbu parodyti, kad net jei pagalba nebuvo įvertinta, pats poelgis dėl to netampa mažiau reikšmingas.
Tarkime, jūsų sūnus pasidalijo žaislu su berniuku aikštelėje, o tas jį atstūmė. Iš pradžių apmaudu, bet verta aptarti: „Tu pasielgei gražiai, o kaip kitas žmogus į tai reaguoja – jau jo pasirinkimas“. Mes negalime kontroliuoti kitų reakcijų, bet galime pasirinkti, kokie norime būti patys.
Tėvų pavyzdys – svarbiausias kelrodis
Jei suaugusieji nepastebi aplinkinių, retai padeda vieni kitiems ir nedėkoja už rūpestį, vaikas to ir neišmoks. Kai mes patys sakome „ačiū“, siūlome pagalbą, domimės artimųjų jausmais, mažylis tai priima kaip normą.
Svarbiausia ne skaityti moralus, o gyventi taip, kaip norime, kad gyventų mūsų vaikas. Užauginti gerą žmogų – tai ne sėkmės klausimas, o procesas, kuriame svarbiausia netrukdyti natūraliam vaiko polinkiui padėti, palaikyti jo iniciatyvą ir savo pavyzdžiu rodyti, kad rūpestis kitais daro pasaulį geresnį.
