Kaip „išugdyti“ tėtį? Praktiški patarimai, kaip įtraukti vyrą į vaikų auginimą
Atvirai apie tai, kodėl kartais pačios, to nenorėdamos, pastumiame vyrus į tėvystės nuošalę, ir kaip žingsnis po žingsnio sukurti tvirtą partnerystę auginant vaikus.
- Dažnai pasyvų tėčio vaidmenį suformuoja pati mama, iš meilės ir noro apsaugoti perimdama visą atsakomybę.
- Sėkmingos partnerystės pagrindas – sąmoningas atsakomybių, o ne tik užduočių, pasidalijimas nuo pat pradžių.
- Svarbu leisti tėčiui klysti ir atrasti savo unikalų bendravimo su vaiku būdą, net jei jis skiriasi nuo jūsiškio.
- Sukūrus erdvę tėčiui ir vaikui pabūti dviese, be mamos kontrolės, stiprėja jų ryšys ir tėčio pasitikėjimas savimi.
Turbūt esate girdėjusi apie vyrus, kurie, atrodo, yra „gimę būti tėčiais“. Jie naktimis keliasi patys, be jokių problemų keičia sauskelnes, moka nuraminti verkiantį kūdikį ir, atrodo, nuoširdžiai mėgaujasi kiekviena tėvystės akimirka. Tačiau būkime atviros – tokie vyrai yra labiau išimtis nei taisyklė.
Kur kas dažnesnis scenarijus – mylintis ir geras vyras, kuris, gimus vaikui, tarsi atsitraukia. Jis „negirdi“ naktinio verksmo, „nemoka“ susitvarkyti vienas, o jo pagrindinis argumentas – „tu juk mama, tau geriau pavyksta“. Taip pamažu visa atsakomybė ir rūpesčiai gula ant jūsų pečių, o lūpų kamputyje vis dažniau pradeda kirbėti apmaudas ir klausimas: „Kodėl aš viską turiu daryti viena?“ Bet ar kada susimąstėte, kad galbūt prie tokio pasyvaus tėčio vaidmens prisidedame ir mes pačios?
Kodėl geri vyrai virsta pasyviais tėčiais?
Gimus vaikui, moters organizme ir pasąmonėje įvyksta tikra revoliucija. Užplūdę hormonai ir motinystės instinktas sufleruoja, kad tik jūs viena žinote, kaip geriausiai pasirūpinti savo mažuoju stebuklu. Jums atrodo, kad vyro rankos per grubios, jo judesiai per greiti, o raminimo būdai – neefektyvūs.
Iš didžiausios meilės ir noro apsaugoti kūdikį, mes pradedame viską daryti pačios. Nušluostyti, pamaitinti, perrengti, užmigdyti. Vyras, kelis kartus pabandęs padėti ir sulaukęs jūsų (galbūt net neišsakytos) kritikos ar pataisymų, pasijunta nereikalingas. Jis mato, kad jums puikiai sekasi ir be jo, todėl pamažu atsitraukia ir užleidžia jums visą „sceną“. Taip, to nenorėdamos, pačios pastatome jį į stebėtojo poziciją, o tada piktinamės, kad jis joje stovi.
Tėvystės „statybos“ nuo pamatų: pirmieji žingsniai
Gera žinia ta, kad šį scenarijų galima pakeisti. Tėvystės, kaip ir bet kurio kito įgūdžio, galima išmokti. O mūsų, kaip partnerių, užduotis – ne kritikuoti, o įkvėpti ir sukurti tam sąlygas.
Dalinkitės atsakomybe, o ne tik darbais
Užuot nuolat prašiusios „padėk“ arba „palaikyk“, nuo pat pradžių paskirstykite konkrečias atsakomybės sritis. Pavyzdžiui, susitarkite, kad ryto rutina (pusryčiai, rengimas) yra tėčio laikas, o vakaro ritualai (maudynės, pasaka) – mamos. Kai vyras turės savo „barą“, kuriame jausis šeimininku, jis ne tik išmoks viską daryti, bet ir pajus didesnį pasitikėjimą savo jėgomis. Tai nebebus pagalba jums, o taps jo natūralia pareiga ir indėliu į šeimos gyvenimą.
Prikąskite liežuvį (bent kartais)
Tai bene sunkiausia užduotis. Matote, kad jis rengia vaikui megztuką atvirkščiai? Kad per grubiai žaidžia? Kad dainuoja ne tą lopšinę? Sustokite. Giliai įkvėpkite ir leiskite jam būti. Leiskite jam klysti ir atrasti savo būdą. Jūsų tikslas – ne turėti savo kloną, o leisti vaikui turėti tėtį – su jo unikaliu požiūriu, žaidimais ir bendravimo stiliumi. Nuolatinis taisymas ir kontrolė žudo bet kokią iniciatyvą ir pasitikėjimą.
Sukurkite jiems erdvės būti dviese
Pats geriausias būdas kaip įtraukti vyrą į tėvystę – tiesiog išeiti iš kambario. O dar geriau – iš namų. Palikite juos vienus valandai, dviem, o gal net visam savaitgaliui. Iš pradžių gali būti baisu, bet būtent tada, kai šalia nėra jūsų, įvyksta tikri stebuklai. Vyras yra priverstas pats priimti sprendimus, ieškoti išeičių ir kurti ryšį su vaiku. Būtent tokiomis akimirkomis gimsta tikrasis, o ne teorinis, pasitikėjimas savo, kaip tėčio, jėgomis.
Galiausiai, „išugdyti“ tėtį nereiškia jį dresuoti ar manipuliuoti. Tai reiškia parodyti pasitikėjimą, suteikti atsakomybę ir suprasti, kad kelias į tėvystę kiekvienam skirtingas. Nustojusios siekti tobulybės ir leidę savo vyrams būti netobulais, bet mylinčiais tėčiais, mes ne tik palengviname savo naštą, bet ir dovanojame vaikui neįkainojamą dovaną – tvirtą ir nuoširdų ryšį su abiem tėvais.
