Spąstai „Būti Reikalingai“: atpažink ir išsilaisvink

Ji niekada neišmoksta ilsėtis. Net gulėdama lovoje ji galvoja, kam dar neatrašė žinutės. Net jausdamasi visiškai išsekusi, ji graužia save dėl sustojimo akimirkos. Ji reikalinga visiems, išskyrus pačią save. Įprotis būti reikalingai – tai vienas klastingiausių ir labiausiai alinančių vaidmenų, kurį moterys atlieka metų metus. Jį sunku atpažinti, nes jis meistriškai slepiasi po rūpestingumo, atjautos ir patikimumo kaukėmis. Tačiau po jomis slypi nuolatinis nerimas: jei nebūsiu naudinga, manęs nemylės.

Kai rūpestis virsta priklausomybe

Moteris, įpratusi būti reikalinga, nuolat gyvena kovinės parengties režimu. Ją giria už patikimumą, gerbia už stiprybę, jai dėkoja už pagalbą. Bet ji nemoka „išsijungti“. Nežino, kaip atidėti telefoną į šalį nejaučiant kaltės. Jai atrodo, kad viskas aplinkui sugrius, jei tik ji leis sau bent trumpam atsipūsti.

Už tokio elgesio dažnai slypi ne brandi meilė žmonėms, o gili baimė likti nereikalingai. Ši baimė susiformuoja dar vaikystėje, kai tėvų šiluma ir dėmesys priklausė nuo to, ar gerai vaikas „elgiasi“. Taip pagalba, nuolankumas ir pasiekimai tampa išgyvenimo įrankiais. Mergaitė, kurios vaikystėje niekas nepaguodė „šiaip sau“, pripranta meilę ir dėmesį užsitarnauti. Šią schemą ji atsineša ir į suaugusiųjų gyvenimą.

Kūnas siunčia SOS signalus: ar juos girdi?

Anksčiau ar vėliau nuolatinis atsidavimas kitiems iš heroizmo virsta rimta problema. Moteris patiria visišką emocinį išsekimą, tačiau nepripažįsta to net sau. Ją kamuoja nemiga, pykčio protrūkiai, persivalgymas arba, atvirkščiai, apetito praradimas. Tačiau išoriškai ji vis dar atrodo „susitvarkiusi“ ir stipri. Dėl to jos būklė lieka nepastebėta aplinkinių ir net jos pačios.

Daugelis moterų, gyvenančių pagal šį scenarijų, praranda ryšį su savimi. Jos tobulai „skaito“ kitus, bet nejaučia savęs. Gali valandų valandas guosti draugę, bet nepaklausia savęs: „O ko aš noriu dabar?“ Joms lengviau nuraminti vyrą, nei leisti sau jausti pyktį. Jos rūpinasi visais, išskyrus save, ir nesupranta, kodėl viduje jaučia tik gniuždančią tuštumą. Emocinis ir fizinis išsekimas, dar žinomas kaip perdegimo sindromas, yra rimta būklė, kurią pripažįsta ir Pasaulio sveikatos organizacija, apibūdindama jį kaip profesinį reiškinį, kylantį dėl lėtinio streso darbe. Daugiau apie tai galite paskaityti Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) apžvalgoje.

Kodėl taip sunku paleisti šį vaidmenį?

Todėl, kad šis vaidmuo tampa tapatybės pagrindu. Jei visą gyvenimą buvai ta, kuria galima pasikliauti, kuri visada padės ir išklausys, mintis „tiesiog būti savimi“ atrodo absurdiška. O baimė, kad nustojus stengtis tavęs nebemylės, bet kokį bandymą atsitraukti paverčia pavojingu. Tai panašu į vidines „lomkes“: atsiranda kaltė, gėda ir nerimas.

Kelias iš šių spąstų – ne staiga viską mesti. O pamažu nustoti įrodinėti savo vertę. Nustoti stengtis užsitarnauti meilę. Kiekvieną kartą, prieš sakydama „taip“, paklausk savęs: aš dabar tai darau, nes noriu, ar todėl, kad bijau pasirodyti nereikalinga?

Nuo „privalau“ link „noriu“: kelias į save

Išsilaisvinimas iš įpročio būti reikalingai – tai ne vienatvė. Tai susitikimas su savimi. Moteris, kuri mokosi neskubėti, neužpildyti tylos pauzių darbais ir rūpesčiais, pamažu pradeda girdėti savo kūną, jausmus, nuovargį ir norus. Ji ima atskirti, kur baigiasi nuoširdumas ir prasideda pareiga. Ji mokosi atsakyti ne į kitų lūkesčius, o į savo vidinį „taip“. Tai kelias iš vaidmens į buvimą. Nuo „mane myli už tai, ką darau“ iki „aš esu – ir to pakanka“. Mokymasis atpažinti streso ženklus ir juos valdyti yra gyvybiškai svarbus. Praktinių patarimų, kaip tai padaryti, siūlo tokios įstaigos kaip Mayo klinika.