Užklupusi krizė: kaip išgyventi krizę ir rasti netikėtą galimybę išnerti

Straipsnio audio versija

Vėlyvą vakarą, kai namai pagaliau nutyla, užgęsta paskutiniai langai ir dienos bėgimas sustingsta, virtualiose moterų erdvėse prasideda visai kitas, nematomas, bet be galo jautrus gyvenimas. Neseniai, ieškodama įkvėpimo ir bandydama apčiuopti tikrąjį mūsų kolektyvinį pulsą, užklydau į vieną uždarą, jokių kaukių nereikalaujantį diskusijų forumą. Jo puslapiai buvo persmelkti tokio tiršto, apčiuopiamo nerimo, kad, regis, galėjai jį pjaustyti peiliu.

Apie ką kalbėsime:

Viena moteris rašė apie naktimis dūžtančią širdį dėl staiga byrančios karjeros ir įdėto milžiniško darbo, virtusio dulkėmis. Kita kalbėjo apie paralyžiuojančią baimę dėl šeimos finansų po netikėto atleidimo. Trečia prisipažino tiesiog nebematanti jokios prasmės ryte atmerkti akis ir lipti iš lovos, nes viskas, ką ji kruopščiai statė visą dešimtmetį, nenumaldomai slydo iš rankų. Jų žodžiai, palikti skaitmeninėje tamsoje, atliepė tai, ką po oda – kartais labai giliai paslėpusios nuo pasaulio – nešiojamės daugelis iš mūsų. Krizė, nežinomybė, nestabilumas… Šie ir panašūs žodžiai kerta kaip sunkiu kuolu per galvą, sukelia tą dusinantį, paralyžiuojantį liūdesį ir visą kūną sekinančią, pulsuojančią migreną.

Mes gyvename epochoje, kurioje iš mūsų nuolat, be jokio atokvėpio reikalaujama būti viskam pasiruošusioms, tobulai balansuojančioms tarp dešimties skirtingų, dažnai prieštaringų vaidmenų. Mes turime būti nepajudinamos uolos. Tačiau tiesa ta, kad užklupus ekonominiam nuosmukiui, finansiniam nestabilumui, problemoms darbe ar tiesiog tamsiai, neaiškiai ateičiai, pirmiausia mus užlieja visiškai natūrali, bjauri nuotaika, jaudulys, stingdanti baimė ir, galiausiai, klampi apatija.

Todėl pirmiausia turime suprasti vieną negailestingą, bet nepaprastai išlaisvinančią taisyklę: einančiam ištemptu, virpančiu lynu žmogui jokiu būdu negalima žiūrėti žemyn į prarają. Priešingu atveju, akimirksniu apsisuks galva, sudrebės kojos, pasiduosite gravitacijai ir tada – galas. Jūs privalote išlaikyti pusiausvyrą, žiūrėdama tik tiesiai į priekį, net jei tas priekis šiuo metu skendi tirštame, bauginančiame rūke.

Kaip išgyventi krizę: viesulo akis ir panikos anatomija

Jeigu vis dėlto supanikavote, jeigu viską, kas dedasi aplinkui, šią akimirką vertinate kaip absoliučią, pasaulio pabaigą pranašaujančią asmeninę katastrofą, maldaukite savęs sustoti. Tiesiog sustokite, giliai įkvėpkite oro į pačią pilvo apačią ir pasakykite sau garsiai: „Kad išlikčiau gyva ir suprasčiau, kaip išgyventi krizę, privalau nepamesti galvos.“ Šiuo atveju Jums padės dar vienas galingas gamtos pavyzdys, kurį verta įsirašyti tiesiai į savo pasąmonę.

Kad ir koks būtų galingas viesulas, griaunantis namus ir raunantis ilgamečius medžius savo kelyje, jo pačiame viduryje – taip vadinamoje audros akyje – yra visiškai tylu ir ramu. Jūs turite vizualizuoti šį vaizdinį ir pasijusti taip, tarsi būtumėte įžengusi būtent į tą apsaugotą nišą. Tai jokiu būdu nėra realybės neigimas ar pabėgimas į vaikiškas fantazijas; tai yra esminis, evoliuciškai būtinas emocinės savisaugos instinktas, leidžiantis išgyventi.

Išsigandęs, supanikavęs žmogus akimirksniu praranda gebėjimą blaiviai mąstyti ir teisingai įvertinti susidariusią situaciją. Būdama tokios būklės, Jūs tiesiog nesugebėsite priimti tinkamų sprendimų ar protingai, strategiškai veikti, nes Jūsų smegenys, apimtos pavojaus signalų, perjungia visą organizmo režimą į primityvųjį instinktą – „kovok arba bėk“. Kai kraujas suplūsta į galūnes, loginis mąstymas prefrontalinėje žievėje tiesiog išsijungia.

Elgsenos ekonomikoje ir krizių psichologijoje dažnai pasitelkiamas vienas chrestomatinis, parabolės lygmens pavyzdys, kuris meistriškai ir be galo skaudžiai iliustruoja, kaip baimė ir ego iškreipia mūsų realybės suvokimą. Įsivaizduokite klasikinę, iš didžiųjų Volstrito griūčių kylančią situaciją: įtakingas verslininkas priima tragišką, negrįžtamą sprendimą pasitraukti iš gyvenimo. Priežastis iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nesuvokiama – dėl nesėkmingos finansinės operacijos jis staiga praranda du trečdalius savo turto. Skamba kaip dramatiškas, visą gyvenimą griaunantis krachas, kol neįvertiname vienos ciniškos, bet be galo atblaivinančios detalės: prarastoji suma ir tai, kas jam vis dar liko banko sąskaitoje, buvo nei daug, nei mažai – 5 milijonai dolerių.

Nesunku logiškai suskaičiuoti, kad likusių pinigų šiam žmogui būtų užtekę ne tik gana prabangiai gyventi iki pat senatvės, bet ir be jokio streso pradėti naują, visiškai kitokį verslą. Peršasi ir kita, skaudžiai teisinga mintis – kiek moterų ir vyrų pasaulyje, turėdami tik menką dalelę tokio turto, jaustųsi tikri laimės kūdikiai, akimirksniu išlaisvinti nuo kasdienių egzistencinių baimių? Pasirodo, kad tikroji esmė slypi visai ne objektyviuose skaičiuose su daug nulių. Mūsų asmeninės tragedijos dydį lemia tai, kaip stipriai mes susitapatiname su savo turėjimu, savo pasiekimais, titulu ir tuo trapiu, visiškai įsivaizduojamu saugumu. Kai ego netenka savo karūnos, smegenims tai atrodo tolygu fizinei mirčiai.

Kaip susitvarkyti su stresu krizės metu: kodėl Jums būtina egoistiška pauzė

Tarkime, jog pirmas, pats sunkiausias žingsnis jau žengtas: Jūs nugalėjote pirminę, dusinančią paniką ir baimę, giliai įkvėpėte ir, rodos, net šiek tiek nurimote. Ką daryti toliau? Kaip elgtis, kai širdies ritmas galiausiai grįžta į normos ribas, bet problemos iš Jūsų gyvenimo niekur, absoliučiai niekur nedingo?

Dabar reikia įtvirtinti tai, ką pasiekėte – sąmoningai surengti sau šventę. Taip, perskaitėte teisingai, net jei tai Jūsų perfekcionistiškai prigimčiai skamba beprotiškai ir neatsakingai. Ieškant atsakymo, kaip susitvarkyti su stresu krizės metu, šis savęs atjautos žingsnis yra pamatinis. Jūs nusipelnėte apdovanojimo jau vien dėl to, kad sugebėjote išlaikyti pusiausvyrą ant to plono, vėjyje braškančio lyno. Švente gali tapti viskas, kas atitraukia destruktyvias mintis ir sugrąžina Jus į fizinį kūną, į pojūčius: ilga valanda karštoje vonioje su levandų eteriniais aliejais, mažas gabalėlis nepadoraus brangumo juodojo šokolado, tirpstančio ant liežuvio, popietė visiškoje tyloje su gera knyga, negailestingai išjungus visus išmaniuosius įrenginius. Pasitelkite fantaziją ir leiskite sau būti tiesiog pažeidžiamai, pavargusiai moteriai.

Galbūt Jūsų vidinis, nuolat viską kontroliuoti bandantis ir niekada nenutylantis kritikas piktai sušnibždės: „Ar tai neprimins puotos siaučiant marui? Kaip drįsti ilsėtis, kai viskas dega?“ Neieškokite jokių simbolių, gilių poteksčių ar moralinių pateisinimų savo privalomam poilsiui. Priimkite šį poreikį visiškai natūraliai ir drąsiai pasakykite sau, žiūrėdama į veidrodį: „Man tai malonu, man to reikia, ir daugiau manęs niekas pasaulyje šiuo metu absoliučiai nedomina.“ Tikriausiai Jūs pati nustebsite, kad tokia maža, iš pažiūros be galo savanaudiška pauzė stebuklingai padės atgauti prarastą gyvenimo džiaugsmą ir pasisemti naujų, gyvybinių jėgų, kurios Jums bus be galo reikalingos netolimoje, miglotoje ateityje.

Informacinis triukšmas ir iliuzinės veiklos spąstai

Jūs pasilinksminote, pailsėjote, atstatėte savo kvėpavimą ir ramybę. Tačiau kitą rytą nubudus, Jūsų gyvenimas, pasitinkantis už miegamojo durų, vėl pilnas tų pačių sprendžiamos reikalaujančių problemų. Greičiausiai po trumpos, saldžios ramybės akimirkos kontrastas su realybe bus dar didesnis ir skaudesnis. Galimas daiktas, kad vos išgėrus pirmąjį rytinės kavos puodelį, iš televizijos, triukšmingų naujienų portalų ar socialinių tinklų srauto sužinotos žinios per vieną sekundę pavers niekais visas Jūsų vakarykštes pastangas išsaugoti vidinę ramybę.

Jūs privalote išmokti sąmoningai ir negailestingai atmesti negatyvią informaciją. Įsiklausykite atidžiau į tai, kas transliuojama aplink: tada Jūs greitai suprasite, kad visi tie „žmonės televizoriuje“ kalba išimtinai apie SAVO problemas, jie skundžiasi, kaip JIEMS blogai, kaip krinta jų reitingai, pelnai ar politinė įtaka. Jūsų galvoje turėtų nušvisti labai sveika, aiškias asmenines ribas nubrėžianti mintis: „Tai jiems blogai, o kuo aš čia dėta? Tai ne mano našta.“ Po šio išlaisvinančio suvokimo protingiausia būtų tiesiog išjungti televizorių, uždaryti naršyklės skirtukus ir atsijungti nuo begalinio, nuodijančio srauto. Neišgyvenkite – reikalinga, pasaulietinė informacija Jus vis tiek pasieks per draugus ar artimuosius, tačiau Jūs privalote išmokti atskirti Jums būtiną informaciją nuo visiškai nereikalingos. Geriau skaitykite vertingas, sielą auginančias knygas ir gyvenkite tik savo galva.

Kaip nusiraminti, jeigu situacija visiškai neapibrėžta, o ateitis neaiški ir baugina? Visa tai vertinkite kaip staugiančią, tamsią vėtrą už Jūsų svetainės lango. Kovoti su gamtos stichija, trankant kumščiais į stiklą, yra beprasmiška. Protingiausia yra užsidegti žvakę ir kantriai išlaukti. Taip, laukimas gali nepatogiai užsitęsti. Tačiau tuo metu jokiu būdu neleiskite laiko veltui. Be abejo, panikuoti, lieti ašaras ar sudaryti aktyvios veiklos iliuziją (nuolat persiunčiant CV be tikslo, tikrinant el. paštą kas minutę) yra kur kas lengviau, negu, išsaugant šventą vidinę ir išorinę ramybę, metodiškai ir atkakliai ieškoti vieno teisingo sprendimo.

Dar vienas išmintingas patarimas: nebijokite streso – šiuo atveju jis yra Jūsų pagalbininkas ir išmintingiausias patarėjas. Remiantis Stanfordo universiteto psichologės Dr. Kelly McGonigal moksliniais tyrimais, streso reakcija, jeigu jos nelaikome mirtinu, mus naikinančiu priešu, iš tiesų mobilizuoja giliausius mūsų resursus. Negana to, neuromediatorius oksitocinas, natūraliai išsiskiriantis padidėjusio streso metu, skatina mus ieškoti žmogiškojo ryšio ir socialinės paramos. Atsidūrus aklavietėje, smegenys ne sustingsta, o pradeda geriau ir aštriau veikti. Būtent tada, prispaustas prie sienos, žmogus atranda tokią genialią išeitį, kurios normalioje, patogioje situacijoje jokiu būdu nebūtų suradęs.

Kaip išgyventi krizę šeimoje: lytis, statusas ir išgyvenimo instinktai

Ar vyrai ir moterys vienodai reaguoja į krizę, kuri paliečia šeimos pamatus? Visuomenėje įprasta manyti, kad krizės metu vyrai išlieka šaltakraujiški, atlikdami nepramušamos uolos vaidmenį. Tačiau praktika rodo ką kita: vyrai, staiga praradę savo profesinį ar finansinį statusą, neretai reaguoja daug jautriau ir destruktyviau, kol moterys kur kas greičiau mobilizuojasi išgyvenimui. Tačiau reikia paminėti vieną esminį aspektą: reakcija priklauso ne tiek nuo žmogaus biologinės lyties, kiek nuo to, kokią vietą ir socialinį vaidmenį jis užima šeimoje. Jeigu moteris yra pagrindinė šeimos maitintoja ir visa buitis bei atsakomybė laikosi ant jos pečių, į krizę ji gali reaguoti lygiai taip pat – pratrūkti keiksmais, supanikuoti, prarasti žemę po kojomis. Tačiau net ir šiuo sunkiu atveju moterys dažniausiai susivaldo kur kas greičiau nei vyrai.

Stebėdama realią, pulsuojančią darbo rinką, atleistų darbuotojų statistiką ir visuomenės įpročių kaitą, matau be galo aiškią tendenciją: dailiosios lyties atstovės stulbinančiai greitai prisitaiko prie pasikeitusių, nepalankių sąlygų. Jos lengviau peržengia per savo ego ir suranda kompromisą: be didelių vidinių dramų sutinka pereiti į mažiau mokamą darbą, drąsiai keičia profesiją, sėda mokytis naujų amato paslapčių. Vyras, ypač tas, kuris ilgą laiką ėjo vadovo pareigas, laikosi įsikibęs savo statuso tarsi gelbėjimosi rato. Jam praradus poziciją, griūva jo tapatybė. Moteriai kur kas labiau rūpi tai, kaip reikės išgyventi artėjančią žiemą.

Kaip elgtis žmonai, jei šeimos maitintoją ištiko sunki profesinė ar asmeninė krizė? Svarbiausia žinoti, kaip griežtai negalima elgtis. Jokiu būdu negalima jo „graužti“, priekaištauti ar priminti praeities klaidų, jeigu aplinkybės susiklostė ne jo naudai. Dar blogiau ir skaudžiau, jei žmona visoms savo draugėms papasakoja apie vyro nesėkmes, taip visiškai sutrypdama jo savivertę. Negalima pulti ir į kitą destruktyvų kraštutinumą – garsiai ir gailiai gailėti vyro, lyg jis būtų mažas, bejėgis vaikas. Geriau parodykite jam orų dėmesį, pavaišinkite skania, su meile ruošta vakariene, palepinkite šilta vonia ar pečių masažu po ilgos dienos. Ne tik žodžiais, bet ir visa savo tylia elgsena, savo tvirtumu reikia jam kartoti: išgyvensime, ši krizė praeis, tu viską gali, o aš tavimi tikiu.

Krizės valdymo anatomija: Nuo paralyžiaus iki veiksmo

Žemiau pateikiu susistemintą požiūrio į krizę planą, kuris padės Jums drąsiai naviguoti per emocinį rūką.

Perspektyvos lūžis: kinų metaforos ir pavogtos piniginės matematika

Nors lingvistai šiandien karštai ginčijasi dėl tikslaus vertimo niuansų, populiariojoje kultūroje garsusis kinų hieroglifas (危机– Tariama: wēijī (veidži)), reiškiantis krizę, dažnai interpretuojamas kaip susidedantis iš dviejų esminių dalių: „pavojaus“ ir „galimybės“. Ši poetiška, be galo graži metafora kalboje išsaugojo senovės žmonių giluminę išmintį: išbandymai, skaudžiai ir negailestingai tenkantys žmogui, visuomet gali tapti nauja perspektyva, nauju šansu pradėti nuo pradžių.

Psichologai siūlo krizę drąsiai vertinti kaip gėrį. Skamba ciniškai? Visai ne. Krizė aiškiai įrodo, jog iki tol Jūs visiškai be reikalo dejavote, skundėtės savo ramiu gyvenimu, piktinotės įstatymais, spūstimis ar kainomis – pasirodo, kad Jūs dar tikrai turėjote ką prarasti! Tai lyg ledinis vanduo ant veido ir aiškus ženklas susiimti, greitai spręsti klausimą, kaip išgelbėti tai, ką dar turėjote, arba kaip susikurti save iš naujo. Krizė žmogų moko nepalaužiamos disciplinos.

Būdų, kaip pakeisti nuomonę ir išmokti vertinti krizę, yra labai daug. Pavyzdžiui, viena pažįstama, kuriai sausakimšame autobuse ilgapirščiai ištraukė piniginę, grįžusi namo ir balsu išsiverkusi, staiga ėmė prisiminti, kur ir kaip ji paskutiniu metu sutaupė pinigų. Ji prisiminė: iš draugės pirko žieminę striukę už pusę kainos; sėkmingai, beveik už savikainą įsigijo geros kosmetikos rinkinį, kurio seniai norėjo; kaimynas neseniai atvežė maišą daržovių iš savo sodo… Viską ramiai ant popieriaus sudėjus pasirodė, kad sutaupyta suma buvo net didesnė už tą, kuri pradingo ilgapirščių kišenėse.

Remiantis Nobelio premijos laureato Dr. Daniel Kahneman elgsenos ekonomikos tyrimais, visai žmonijai būdinga giliai įsišaknijusi „praradimo aversija“ – mes praradimus visada išgyvename beveik dvigubai stipriau, jautriau ir skaudžiau nei tokio paties dydžio atradimus ar laimėjimus. Mūsų smegenys yra tiesiog užprogramuotos fokusuotis į minusą, į grėsmę. Todėl toks sąmoningas, valingas „sutaupymų“ ar turimų resursų skaičiavimas praradimo akivaizdoje yra moksliškai pagrįstas ir labai galingas būdas grąžinti prarastą emocinį balansą.

Iš kur semtis jėgų, kai nežinote, kaip išgyventi krizę?

Jėgų visada, pirmiausia ir galiausiai, reikia ieškoti tik savyje – kol žmogus gyvas, kol jis įkvepia oro, jis turi nesuvokiamų fizinių ir dvasinių rezervų. Šeima, ištikimi draugai, supratingi kolegos, bendraminčiai taip pat yra nuostabus jėgų šaltinis, bylojantis, kad nesate viena savo skausme. Netgi jei tą tamsią naktį atrodo, kad viskas be prošvaisčių prarasta, labai panorėjusios Jūs tikrai galite rasti tą kietą, šaltą pagrindą pačiame dugne, nuo kurio galėtumėte stipriai atsispirti ir po truputį, pamažu kilti į viršų.

Štai dar vienas paguodžiantis, intelektualiai ironiškas pavyzdys tiems, kurie niekaip negali įveikti paralyžiuojančio liūdesio. Tarp personalo atrankos specialistų kartais sklando viena ciniška, bet psichologiškai labai tiksli nerašyta taisyklė: jeigu tektų rinktis iš dviejų lygiaverčių kandidatų, kurių vienas akivaizdžiai paniuręs, išgyvenantis gyvenimo audras, o kitas – besišypsantis, problemų neturintis linksmuolis – neapsiriksite ėmę į darbą būtent pirmąjį. Kodėl? Žmonės, kuriems kas nors skaudžiai nesiseka asmeniniame gyvenime, siekdami bent trumpam užsimiršti, neretai pasitelkia galingą psichologinį kompensacinį mechanizmą. Jie sutelkia absoliučiai visas savo jėgas, fokusą ir išlikusią energiją į jiems patikėtą darbą, paversdami jį savo gelbėjimosi ratu ir vienintele erdve, kurioje vis dar jaučia tvirtą kontrolę.

Galbūt ir Jūsų viršininkas tai žino? Galbūt ši gili krizė, šis draskantis nesaugumo jausmas, kurį dabar sunkiai nešiojatės krūtinėje, nėra Jūsų istorijos pabaiga. Aš puikiai žinau, kaip dabar baisu matyti byrančias sienas ir dūžtančias iliuzijas. Bet Jūs privalote žiūrėti tiesiai. Nežiūrėkite žemyn. Jūs esate ant lyno, ir patikėkite manimi, aš žinau – Jūs puikiai mokate išlaikyti pusiausvyrą.

Nelikite viena audros akyje Šis straipsnis yra autorinė refleksija bei edukacinio pobūdžio informacija, kuri neatstoja profesionalios psichologo ar psichoterapeuto konsultacijos. Jei jaučiate, kad slystate nuo lyno, o nežinomybės našta darosi per sunki nešti vienai – prašome, nelaukite ir kreipkitės pagalbos. Jūs neprivalote visko atlaikyti viena.

Krizių įveikimo centras: Neatidėliotina psichologinė pagalba gyvai ir internetu (Daugiau informacijos: www.krizesiveikimas.lt)

Pagalbos moterims linija: 8 800 66366 (nemokamai, visą parą)

Vilties linija (psichologinė pagalba suaugusiems): 116 123 (nemokamai, visą parą)