Talismanų psichologija: ar talismanai veikia ir kodėl mums reikia apčiuopiamos ramybės

Straipsnio audio versija

Vartydama naujausių žurnalų puslapius, tyliai skaitydama jautrius, kartais skaudžiai atvirus moterų susirašinėjimus uždarose „Facebook“ grupėse ar interneto forumuose, kur naktimis nusimetamos visos stiprybės kaukės, ir stebėdama globalios elektroninės prekybos srautus, nuolat pastebiu vieną be galo gilų fenomeną. Visuomenėje, kuri tiesiog persmelkta technologijų ir šalto racionalumo, matome neįtikėtiną vadinamųjų „sąmoningumo“ (angl. mindfulness) produktų, asmeninių intencijų akmenų bei smulkių, suasmenintų aksesuarų paklausos šuolį. Atrodo, kad mes, modernios ir analitinio proto savininkės, vis dažniau tyliai įvedame į paiešką ar klausiame viena kitos: ar talismanai veikia?

Apie ką kalbėsime:

Sėdėdama prie savo stalo ir vertindama šią tendenciją, matau, kad tai nėra vien trumpalaikė mada ar aklas prietarų sekimas. Tai – mūsų kolektyvinio nerimo simptomas ir drąsus prašymas suteikti paguodą. Kai peržiūriu rinkoje populiariausių manifestacijos papuošalų sudėtį – nuo rožinio kvarco kristalų iki asmeninių graviūrų ant sidabro plokštelių – tampa akivaizdu, kad mes neperkame tiesiog daikto. Mes perkame ramybės pažadą. Ir šiame tekste aš noriu atvirai paanalizuoti talismanų psichologiją. Noriu Jums parodyti, kad Jūsų tikėjimas mažu sėkmės simboliu nėra silpnybė. Tai gili, istoriškai ir moksliškai pagrįsta psichologinė pagalba sau, padedanti atlaikyti kasdienybės audras.

Vidinio nerimo anatomija: kodėl mes ieškome apsaugos?

Prisiminkite tas dienas, kai atsakomybės svoris atrodė tiesiog nepakeliamas, kai forumuose ieškojote bet kokio palaikymo žodžio. Mes esame išmokytos balansuoti, šypsotis ir viską tvirtai laikyti savo rankose, tačiau viena pamatinių psichologijos tiesų byloja, kad mes niekada iki galo neišaugame iš poreikio jaustis saugiai.

Remiantis garsaus britų pediatro ir psichoanalitiko Dr. Donaldo Winnicotto (Donald Winnicott) tyrimais, vaikai naudoja vadinamuosius „pereinamuosius objektus“ (angl. transitional objects), tokius kaip minkšti žaislai, tam, kad susitvarkytų su atsiskyrimo nerimu ir išmoktų reguliuoti savo emocijas. Tačiau ar šis mechanizmas tikrai išnyksta mums suaugus?

Talismanų galia: nuo abitūros egzaminų iki pasaulinių scenų

Pažvelkime į itin jautrų žmogaus formavimosi etapą. Mokytojai dažnai pasakoja, kad per abitūros egzaminus kiekviena klasė tampa panaši į savotišką zoologijos sodą. Bet ne todėl, kad mokiniai iš paralyžiuojančios baimės leistų gyvuliškus garsus. Priežastis kur kas vizualesnė ir jautresnė: beveik ant kiekvieno suolo stovi ar sėdi koks nors žaislinis žvėrelis. Tuo įtampos kupinu momentu galima pasigėrėti meškiukais, beždžionytėmis, kiaulėmis, šuniukais, pingvinais, lapėmis, drambliais ir net dinozaurais.

Dar gerai, kad tie žvėreliai nėra natūralaus dydžio. Kodėl jauniems žmonėms prisireikia šių padėjėjų? Galbūt pliušiniuose pilveliuose paslėptas „špargalas“? Taip, pasitaiko ir tokių atvejų, bet jie – retenybė. Simpatiški, meilūs žvėreliai turi padėti tada, kai baigiasi mokinių žinios ir prasideda bauginanti nežinomybė. Jie turi atnešti sėkmę. Pliušiniai žvėreliai nuramina ir suteikia pasitikėjimo savimi, nes paprastai lydi savo šeimininkus nuo pat pirmųjų dienų. Su jais buvo gulamasi miegoti, žaidžiama, jie lydėdavo kelionėse. Šie žvėreliai lieka ištikimi draugai ne tik paauglystėje, bet išsaugo savo raminančią vertę ir vėliau, kai žengiame į suaugusiųjų pasaulį.

Galbūt Jums atrodo, kad pasaulinio lygio profesionalams ar scenos grandams tokios emocinės atramos nereikia? Tai – iliuzija, kurią mes pačios dažnai susikuriame. Žmonės, stovintys prieš tūkstantines minias ir priimantys sprendimus, lygiai taip pat desperatiškai ieško apčiuopiamos ramybės. Netgi mokslininkai talismanams kartais priskiria magiškų jėgų, stebėdami jų sukuriamą neįtikėtiną psichologinį efektą. Faktai kalba patys už save:

• Patricija Kas (Patricia Kaas): Visuose dainininkės koncertuose scenoje ar užkulisiuose dalyvaudavo ir pliušinis meškiukas su saga ausyje.
• Kristoferis Lambertas (Christopher Lambert): Aktorius mažą meškiuką diskretiškai prisisegdavo prie diržo.
• Yves Saint Laurent: Mados genijui auksinė širdis su rubinais nuolat suteikdavo naujų idėjų ir kūrybinio įkvėpimo.
• Steffi Graf: Buvusios pasaulinio garso teniso žvaigždės pergalėms, pasirodo, buvo reikalingas teniso raketės formos pakabutis su deimantais.
• Luciano Pavarotti: Legendinio tenoro švarko kišenėje visada gulėjo paprasta, surūdijusi vinis. Kai jis ją apčiuopdavo, akimirksniu sukaupdavo energiją ir pasitikėjimą, kurio reikėjo žengiant į sceną.

Šis pasitikėjimas glūdi kiekviename mūsų, bet šiuo atveju jis yra susietas su amuleto prisilietimu, todėl bet kada gali būti iššauktas iš pasąmonės gelmių. Tai žavus, be galo žmogiškas įprotis, kurio kažin ar reikia atsisakyti.

Ar talismanai veikia: kuo skiriasi amuletas nuo talismano?

Norėdami giliau suprasti šį reiškinį ir pagaliau atsakyti į klausimą, ar talismanai veikia, privalome atsigręžti į kalbotyrą ir istoriją. Nors kasdienėje kalboje šie žodžiai vartojami kaip sinonimai, jų kilmė atskleidžia dvi skirtingas, bet vienodai svarbias psichologines funkcijas. Talismanais ar amuletais gali tapti bet kas: lėlės, „Kinder Surprise“ surenkami žaisliukai, įvairios pajūryje rastos kriauklės, apyrankės ar keraminės figūrėlės.

NLP kasdienybėje: kaip sukurti savo „laimės inkarą“

Talismanai, vertinant per profesionalią prizmę, yra instinktyvi, gili psichologinė pagalba sau – jos poveikis yra itin panašus į autogeninės treniruotės ar neurolingvistinio programavimo (NLP) metodus.

Leiskite man perteikti klasikinį, šiek tiek intelektualios ironijos prieskoniu pagardintą pavyzdį. Jeigu kur nors netikėtai Jūs pamatote anytą ir suprantate, kad susitikimas su ja neišvengiamas, Jūs turite padaryti taip, kad ji negalėtų vėl „groti Jūsų nervais“. Kaip tai pasiekti? Privalote būti geros nuotaikos arba tą tvirtą vidinę ramybę susikurti pati – ir žaibiškai.

Specialistai pataria tokiais momentais galvoti apie malonius dalykus. Pavyzdžiui, galite mintyse priminti sau, kad Jūs protingesnė už anytą. Taip nemanote? Na, jaunesnė ir gražesnė – tai jau tikrai neatremiamas faktas. Ir tai nepadeda? Geros nuotaikos neįkvepia? Tuomet atsigręžkite į praeitį – juk tikrai buvo gerų, malonių, laisvės ir džiaugsmo kupinų akimirkų Jūsų gyvenime. Apie jas ir galvokite. Šiek tiek praskaidrėjote?

Na, gerai, dabar tvirtai prispauskite dešinės rankos nykštį prie smiliaus. Taip Jūs lyg „prišvartuojate“ gerą nuotaiką prie savęs, sukuriate fizinį inkarą. Būtų gerai spėti tai padaryti, kol anyta dar nepradėjo guostis, kad retai mato savo sūnų ir kad kai praėjusį kartą jį matė, toks sublogęs ir pavargęs atrodė… Kai tik pajusite, kad pokalbis ėmė Jus sekti ir varginti, vėl tiesiog suspauskite nykštį ir smilių (psichologijoje tai vadinama „inkaro atlaisvinimu“). Gera nuotaika ir tvirtybė, kuri buvo „prisišvartavusi“ prie Jūsų, turėtų sugrįžti. Būtent tokiu principu, susiejant emociją su lytėjimu ar objektu, veikia ir amuletai.

Mokslo verdiktas: plona riba tarp emocinės atramos ir priklausomybės

Pasak naujų psichologijos teorijų, talismanai nėra apgailėtini prietarai. Tai – evoliuciškai išsivystęs ir kliniškai patvirtintas nerimo valdymo mechanizmas. Prestižiniame mokslo žurnale „Psychological Science“ publikuotas Kiolno universiteto tyrimas (atliktas L. Damisch ir kolegų) įrodė, kad žmonės, turintys savo sėkmės talismanus, geriau atlieka užduotis, nes fizinis objektas sužadina saviefektyvumą (angl. self-efficacy). Turėdama talismaną, Jūs tiesiog giliau patikite savo jėgomis.

Tačiau psichologai ir elgsenos tyrėjai, tokie kaip prietarų psichologijos ekspertas Dr. Stuartas Vyse’as (Stuart Vyse), įspėja apie ploną ribą tarp sveikos pagalbos sau ir emocinės priklausomybės. Talismanai sukuria vadinamąją „kontrolės iliuziją“ situacijose, kurių mes iš tiesų negalime suvaldyti (pavyzdžiui, skrydžiai lėktuvu ar artimųjų ligos). Ir tai slepia vieną klastingą blogybę – kai raminančio daikto staiga nelieka, mus gali ištikti paralyžiuojantis bejėgiškumas.

Štai vienas iškalbingas, klasikinis tokios emocinės priklausomybės pavyzdys iš psichologinės praktikos. Trisdešimtmetė moteris visada paniškai baimindavosi skristi lėktuvu, tačiau nekildavo jokių bėdų, kai ji su savimi pasiimdavo mažą medinę lėlytę – tą, kurią jai kadaise vaikystėje dovanojo senelis. Lėktuvui kylant ar leidžiantis, ji tiesiog nepaleisdavo lėlytės iš rankų, pasąmoningai tikėdama, kad būtent šis daiktas garantuoja jos saugumą.

Tačiau vieną dieną ji pamiršo žaisliuką namuose – ir viskas apsivertė. „Tai buvo pats baisiausias skrydis mano gyvenime, – vėliau pasakojo moteris. – Aš galvojau, kad tai ne atsitiktinumas, jog aš pamiršau lėlytę. Tai bus paskutinis mano skrydis. Mes nukrisime!“ Skrydis, žinoma, buvo visiškai normalus ir saugus, bet tik ne panikos apimtajai keleivei. Ji išlipo iš lėktuvo visiškai nusikamavusi, išsekinta savo pačios minčių. Šis atvejis yra tobulas, nors ir skaudus įrodymas, kodėl aklas, nesąmoningas prisirišimas prie talismano gali tapti pavojingais spąstais Jūsų pačių psichikai.

Vizualizacijos magija: kai daikto nėra šalia

Talismano galia yra išskirtinai psichikos fenomenas. Mus ramina ne pats daiktas, o su juo susijęs jausmas, kurį turime galią sukelti bet kada, net jei to mylimo daikto nėra šalia. Talismaną tereikia aiškiai, iki smulkmenų įsivaizduoti.

Bemankštindami protą neretai daug ką vizualizuojame. Įsivaizduojame trokštamą vaizdą kiek galima tiksliau, su daugybe detalių. Žmogus, galvojantis apie vieną klasikinių talismanų – pasagą, akmenėlį su skylute, penkialapį dobilą – iš tiesų galvoja apie laimę. Taip jis iš tiesų priartėja prie savo ramybės. Minčių jėga veikia nepriklausomai nuo to, ar virš Jūsų durų pasaga realiai kabo, ar ne. Moteriai, kuri paniškai bijojo skristi lėktuvu, būtų visiškai pakakę mintimis išsikviesti namie paliktą talismaną, atgaminti jo tekstūrą, ir ji būtų skridusi ramiai.

R. Sheldrake’o teorija: ar talismanai kaupia energiją?

Dar vienas be galo įdomus kampas – talismanų prigimtis ir istorija. Paveldėdami daiktus (šeimos žiedus, sages ir t.t.), mes kartu subtiliai perimame ir kito žmogaus įtaką. Taip yra todėl, kad tai, ką jis nešiojo, lietė, yra pakrauta jo energijos. Kas priima kito žmogaus daiktą kaip talismaną, nori nenori priima ir to žmogaus džiaugsmus bei rūpesčius.

O kaip su nusipirktais, naujais talismanais? Palankiausiu atveju tokie serijiniai daiktai neatneš jokios žalos – jie yra energetiškai neutralūs. Jums vienodai gerai gali tikti ir paprastas žvirgždas, rastas miške, ir deimantas. Taisyklė viena: kuo ilgiau ir dažniau talismanas nešiojamas (kuo arčiau kūno), tuo daugiau jis pasikrauna Jūsų asmeninės energijos ir tuo tampa stipresnis Jums.

Nors akademinė mokslo bendruomenė į šias idėjas žiūri skeptiškai, anglų tyrinėtojas A. R. Sheldrake’as iškėlė įdomią morfogenetinių laukų teoriją. Jis mano, kad Žemę juosia ne tik elektromagnetinis ir gravitacinis laukas, bet ir savotiškas mąstymo (atminties) laukas. Šitame atminties lauke viskas, kas kažkada žmonių buvo jausta ar galvota, yra užprogramuota (sukaupta) minčių impulsų forma. Kiekvienas galime prieiti prie šio lauko, nes kiekvienas turime savo „antenas“ – nervų ir smegenų ląsteles. Įvairių žmonių sugebėjimas prisijungti prie to lauko skiriasi, ir būtent tada, anot tyrėjo, padeda talismanas. Jis priima ir sustiprina užprogramuotą energiją. A. R. Sheldrake’o patarimas skamba logiškai: ieškantieji talismanui simbolio, kuris jau seniai buvo naudojamas kaip apsauga, turėtų išsiaiškinti, ką jautė šiam simboliui milijonai žmonių ir net ištisos tautos.

Verdiktas: išmokti priimti paguodą ir laiku ją paleisti

Baigdama šią analizę, aš noriu grįžti prie Jūsų ir tų atvirų pokalbių, kuriuos skaitau virtualiose moterų erdvėse. Mes visos kartais jaučiamės per mažos šiam greitam, reikliam pasauliui. Pripažinti, kad Jums reikia talismano – raminančio akmenėlio kišenėje ar tiesiog gražaus pakabučio ant kaklo – reiškia pripažinti savo žmogiškumą.

Tačiau talismanas neturi visą gyvenimą, visą laiką privalomai būti su Jumis. Tai turbūt sunkiausia, bet svarbiausia pamoka. Kai baigiasi atitinkamas, galbūt labai sunkus, Jūsų gyvenimo tarpsnis, arba kai pagaliau išsigydote žaizdas ir nutraukiate toksiškus santykius, būtų be galo sveika atsisveikinti ir su senu talismanu. Atraskite savyje drąsos jam tyliai padėkoti už suteiktą ramybę sunkiausiomis naktimis ir atsisveikinus mesti jį į tekančią upę. Paleiskite jį žinodama, kad tikroji, nepalaužiama magija ir sėkmė visuomet slypėjo tik vienoje vietoje – Jumyse pačiose.