Atviri santykiai ir nemonogamija: kodėl kolekcionuojame partnerius, kai bijome likti vieni?

Straipsnio audio versija

Atviri santykiai ir poliamorija vis dažniau pristatomi kaip modernios meilės standartas, tačiau kas iš tiesų slepiasi po šiuo reiškiniu? Šiuolaikinė pažinčių kultūra vis dažniau primena rizikos kapitalo valdymą, o ne romantišką paiešką. Mes nebeieškome „to vienintelio“ – mes diversifikuojame riziką. Tai, ką populiarūs portalai optimistiškai vadina progresyvumu, klinikinėje aplinkoje dažnai pasirodo esąs emocinis hedžingavimas. Mes skaidome savo intymumo portfelį į kelis smulkius paketus tikėdamiesi, kad nė vienas žmogus neturės galios mus galutinai sužlugdyti. Tačiau ar ši strategija tikrai veikia, ar tai tik dar vienas vėlyvojo kapitalizmo simptomas, verčiantis mus vartoti žmones kaip vienkartinius resursus?

Apie ką kalbėsime:

Kodėl žmonės renkasi kelis partnerius? Tarp ekonominio nesaugumo ir vidinės tuštumos

Diskusija apie tai, kodėl žmonės renkasi kelis partnerius, paprastai sukasi aplink laisvę. Tačiau žvelgiant giliau, tai dažnai koreliuoja su sisteminiu nesaugumu. Sociologas Zygmuntas Baumanas savo darbuose apie „skystą meilę“ pastebėjo, kad kai ateitis tampa neprognozuojama, o darbas ir socialinis statusas – trapūs, žmogus instinktyviai vengia ilgalaikių įsipareigojimų.

• Intymumo prekariatas ir „nuomos“ modelis. Kai tūkstantmečio karta nebegali sau leisti būsto, jie pasąmoningai pradeda „nuomoti“ ir artumą. Kelis partnerius turintis asmuo dažnai bando užpildyti skirtingas savo poreikių sferas per skirtingus žmones. Tai patogu, kol nereikia susidurti su vieno žmogaus visuma ir jo netobulumu, tačiau ilgainiui tai veda į savasties fragmentaciją.
• Apsidraudimas nuo atstūmimo. Psichoanalizė moko, kad gebėjimas ištverti vienatvę yra brandos ženklas. Tuo tarpu „multi-dating“ modelis leidžia niekada netapti emociškai benamiu. Jei vienas ryšys nutrūksta, tavo savivertė nesubyra, nes turi dar du „atsarginius variantus“. Tai ne laisvė, o baimė likti su savimi be išorinio patvirtinimo.

Atviri santykiai: privalumai ir trūkumai per klinikinę prizmę

Nėra vienos tiesos, tačiau yra elgesio mechanika. Atviri santykiai gali būti tiek aukščiausio pasitikėjimo forma, tiek rafinuotas bėgimas nuo artumo. Svarbiausia čia – asmens prieraišumo stilius.

• Vengiantis prieraišumas kaip nemonogamijos variklis. Klinikiniuose tyrimuose pastebima, kad asmenys, turintys vengiantįjį prieraišumo stilių, dažnai renkasi nemonogamiją kaip būdą išlaikyti atstumą. Daugiau partnerių reiškia mažiau gylio su kiekvienu iš jų. Tai saugus nuotolis, neleidžiantis kitam asmeniui tavęs „pamatyti“ iki galo.
• Pasirinkimo paradoksas. Psichologas Barry Schwartzas įrodė: kuo daugiau alternatyvų turime, tuo mažiau esame patenkinti galutiniu sprendimu. „Multi-dating“ kultūroje mes visada viena akimi stebime „kas dar yra rinkoje“. Tai pasirinkimo paradoksas, kuris neleidžia pasiekti tos gilaus įsipareigojimo fazės, kurioje prasideda tikroji asmenybės transformacija.

Realybės dozė: Aistės, Tomo ir Linos istorijos

• Aistė (34 m.): Vadybininkė, o ne meilužė. Aistė turi „pagrindinį“ partnerį ir du papildomus ryšius. Jos terapinės sesijos sukasi ne apie aistrą, o apie logistiką. Ji nuolat jaučia nematomą emocinį krūvį, bandydama suderinti visų lūkesčius, kad niekas nesijaustų atstumtas. Tai nėra laisvė – tai antrasis etatas be atlyginimo.
• Tomas (40 m.): Ego maitinimas. Tomas naudoja nemonogamiją kaip apsaugą nuo vidutinio amžiaus krizės. Kiekviena nauja partnerė jam yra dopamino dozė. Tačiau giliau slypi baimė: Tomas nesijaučia vertingas be nuolatinio naujo susižavėjimo žvilgsnio. Kai aistra nuslūgsta, jis ne dirba su ryšiu, o ieško naujo objekto.
• Lina ir Markas: Saugus eksperimentas. Ši pora po dešimties metų kartu nusprendė atsiverti. Kodėl jiems pasisekė? Nes jie neturėjo „skylių“. Jų bazinis ryšys buvo toks tvirtas, kad tretieji asmenys netapo grėsme. Tačiau jie pripažįsta: tai reikalauja tiek daug komunikacijos, kad kartais paprasčiau būtų tiesiog kartu pažiūrėti serialą.

Galios dinamika: kas iš tiesų laimi atviruose santykiuose?

Nereikėtų apsigauti – „atviruose“ santykiuose galios balansas retai būna lygus. Dažniausiai vienas partneris yra sistemos architektas, o kitas – tik jos dalyvis, sutinkantis su sąlygomis iš baimės prarasti ryšį.

• Tylusis gaslightingas. Dažnai partneris, jaučiantis skausmą ar pavydą, yra nutildomas argumentais apie „pasenusias nuostatas“ ar „nebrandumą“. Tai rafinuota emocinio smurto forma, kai prigimtiniai žmogaus poreikiai saugumui yra patologizuojami vardan ideologinio progresyvumo.
• Priverstinė nemonogamija. Klinikinėje praktikoje dažnai matome atvejus, kai vienas partneris faktiškai priverčia kitą sutikti su atvirumu, grasindamas skyrybomis. Tai nėra etiška nemonogamija; tai priverstinė nemonogamija, kurioje viena pusė aukoja savo dvasinę ramybę vardan kito asmens patogumo.

Ar verta turėti kelis partnerius? Teisinis ir finansinis realizmas

Mes gyvename sistemoje, kuri pripažįsta tik dvejetą. Kai klausiate, ar verta turėti kelis partnerius, dažnai pamirštate, kad mūsų socialinė sauga, bankų kreditai ir paveldėjimo teisė yra sukonstruoti aplink monogaminę ašį. Nemonogamija yra privilegijuotųjų žaidimas. Ji veikia tol, kol visi dalyviai yra sveiki ir finansiškai nepriklausomi. Vos tik atsiranda krizė, ši trapi konstrukcija dažnai subyra, nes valstybė nepažįsta „emocinių partnerių“.

Išvada: kodėl ištikimybė tampa naujuoju „pankroku“?

Šiandien nėra nieko lengviau, kaip kolekcionuoti partnerius. Tikrasis radikalumas, reikalaujantis tikros galios ir asmeninės disciplinos, yra pasirinkti vieną žmogų ir ištverti visą jo (ir savo) netobulumą. Gylis niekada nebuvo pasiekiamas per kiekybę. Tikrasis ryšio svoris jaučiamas tik tada, kai nebeturi kur trauktis. Visa kita – tik triukšmas, skirtas užmušti tylą, kurioje mes vis dar ieškome vienos vienintelės rankos, kurios nepaleis per audrą.

Šaltiniai ir rekomenduojama literatūra gilesniam supratimui:

1. Esther Perel, „Mating in Captivity: Unlocking Erotic Intelligence“, 2006.
2. Zygmunt Bauman, „Liquid Love: On the Frailty of Human Bonds“, 2003.
3. Amir Levine & Rachel Heller, „Attached: The New Science of Adult Attachment“, 2010.