Ar aš bloga mama? Klausimas, kankinantis kiekvieną (ir kaip pagaliau sau atleisti)
Kiekviena mama slapta baiminasi, kad daro kažką ne taip. Panagrinėkime, iš kur kyla šis jausmas ir ar įmanoma su juo susidraugauti.
- Mamos kaltės jausmas yra universalus ir natūralus, o ne jūsų nesėkmės ženklas.
- Visuomenės spaudimas ir tobulos motinystės mitas yra vieni pagrindinių kaltės jausmo šaltinių.
- Užuot kovojus su kalte, galima ją priimti kaip vidinį kompasą, rodantį, kuriai sričiai reikia skirti daugiau dėmesio.
- Svarbiausia – ne siekti neįmanomos tobulybės, o būti „pakankamai gera“ ir laiminga mama.
Vaikai miega. Namuose pagaliau įsivyrauja tyla, kurią taip vertina kiekviena mama. Sėdite su arbatos puodeliu jaukioje virtuvėje ir, užuot mėgavusis ramybe, žvelgiate į vieną tašką. Galvoje sukasi mintys: „Ar šiandien pakankamai laiko skyriau vaikams? Gal per griežtai sureagavau į išdaigą? O gal reikėjo verčiau paskaityti knygą, o ne įjungti filmuką?“ Ir štai jis – tas gerai pažįstamas, geliantis jausmas. Mamos kaltės jausmas.
Atrodo, kad šis jausmas perduodamas kartu su motinyste – lyg neišvengiama jos dalis. Jis aplanko ir jaunas, ir patyrusias, ir dirbančias, ir namuose su vaikais būnančias mamas. Ir nors mes visos skirtingos, klausimai, kurie mus kamuoja, stebėtinai panašūs. Panagrinėkime, iš kur kyla šis jausmas ir ar įmanoma su juo ne kovoti, o susidraugauti.
Kaltės jausmas – neišvengiamas motinystės palydovas
Kaltės jausmas gali užklupti bet kada ir dėl pačių netikėčiausių priežasčių. Jis tyko už kiekvieno kampo, pasirengęs smogti tada, kai mažiausiai to tikiesi. Atpažįstate save?
- Jaučiatės kalta, nes pakėlėte balsą, nors visą dieną kartojote sau, kad būsite kantri.
- Jaučiatės kalta, nes pavargote ir norite tiesiog pabūti viena, o ne statyti dar vieną bokštą iš kaladėlių.
- Jaučiatės kalta, nes nupirkote saldainį, kad tik sustabdytumėte ožiukus parduotuvėje.
- Jaučiatės kalta, nes grįžote iš darbo, kai vaikas jau miegojo.
- Jaučiatės kalta, nes pasamdėte auklę, kad galėtumėte išeiti su vyru į kiną.
- Jaučiatės kalta, nes nenorite žaisti slėpynių šimtąjį kartą ir vietoj to įjungiate televizorių.
Šis sąrašas begalinis. Atrodo, kad kiekvienas mūsų sprendimas, kiekviena klaida gali negrįžtamai paveikti vaiko ateitį, o tos klaidos kaina – neįsivaizduojamai didelė.
Kodėl jaučiamės kaltos? Visuomenės spaudimas ir tobulos mamos mitas
Gyvename laikais, kai informacija apie vaikų auginimą mus pasiekia iš visur. Socialiniai tinklai mirga nuo tobulų šeimos nuotraukų, o interneto portalai pilni straipsnių pavadinimais: „10 dalykų, kurių niekada negalima sakyti vaikui“, „Ką privalote padaryti iki vaikui sukaks treji metai“ arba „Po trejų jau vėlu“.
Atrodo, kad visi aplinkui žino, kaip teisingai auginti vaikus, o mes vienintelės nuolat klystame. Šis nuolatinis spaudimas ir lyginimasis su kitais sukuria tobulos mamos mitą – moters, kuri visada kantri, energinga, kūrybinga, viską успеvanti ir niekada nepavargstanti. Tačiau tiesa yra tokia, kad tobulų mamų nebūna. Būna tikros mamos – su savo džiaugsmais, nuovargiu, abejonėmis ir begaline meile.
Ką daryti su šiuo jausmu? Praktiniai patarimai
Rašytoja Jekaterina Krongauz savo knygoje siūlo nustoti kovoti su kaltės jausmu ir pažvelgti į jį kitaip. Užuot laikius jį savo priešu, paverskime jį sąjungininku.
Priimkite kaltę kaip vidinį kompasą
Ką, jei mamos kaltės jausmas yra ne bausmė, o intuicija? Tai lyg vidinis signalas, rodantis, kurioje srityje mums trūksta balanso. Jei šiandien jaučiatės kalta, kad per mažai bendravote su vaiku, galbūt tai ženklas, kad rytoj reikėtų atidėti darbus ir tiesiog kartu pasivolioti ant kilimo? Jei graužiatės, kad buvote per griežta, gal kitą dieną verta daugiau dėmesio skirti švelnumui ir apsikabinimams? Kaltė tampa ne paralyžiuojančiu faktoriumi, o gaire, padedančia atkurti pusiausvyrą.
Veikite greitai ir neatidėliokite
Užsitęsęs, įsisenėjęs kaltės jausmas gali tapti lėtiniu ir apnuodyti kasdienybę. Todėl svarbu į jį reaguoti greitai. Pajutote kaltę? Iškart pagalvokite, kokį mažą žingsnelį galite žengti, kad situaciją ištaisytumėte. Nereikia grandiozinių planų – kartais užtenka nuoširdaus atsiprašymo, papildomų penkių minučių pasakos prieš miegą ar tiesiog tvirto apsikabinimo.
Prisiminkite – tobulybės neegzistuoja
Viena svarbiausių tiesų, kurią turime sau priminti, – nėra vieno teisingo vaikų auginimo recepto. Pasak J. Krongauz, vaikai dažnai auga „priešingai“ tėvų lūkesčiams: pas pedantus išauga atsipalaidavę kūrėjai, o pas meniškos sielos tėvus – tiksliųjų mokslų genijai. Mūsų įtaka yra svarbi, bet ji nėra absoliuti. Vaikai yra asmenybės, kurios auga ir formuojasi veikiamos daugybės veiksnių.
Taigi, kitą kartą, kai tyliame vakaro prieblandoje jus aplankys klausimas „ar aš bloga mama?“, giliai įkvėpkite. Prisiminkite, kad vien tai, jog keliate sau šį klausimą, reiškia, kad esate mylinti ir rūpestinga. Jums nereikia būti tobulai. Užtenka būti pakankamai gera mama savo vaikui. Ir laiminga moterimi sau.
