Paleisk savo vidinę gepardę: kaip išsivaduoti iš narvų?

Ar kada nors jauteisi taip, lyg gyventum ne savo, o kažkieno kito parašytą scenarijų? Rytas prasideda su „privalau“, diena tęsiasi su „reikia“, o vakaras baigiasi klausimu: „O kur čia buvau aš?“ Jei šis jausmas tau pažįstamas, tikėtina, kad tavyje, kaip ir kiekvienoje iš mūsų, snaudžia prijaukinta gepardė.

Įsivaizduok sceną. Zoologijos sodas, tviskanti saulė ir minia žmonių, susirinkusių stebėti „Gepardo bėgimo“. Pasirodo prižiūrėtoja su… labradoro retriveriu. Ji paaiškina, kad šalia gepardės Tabitos nuo mažens augintas šuo padėjo ją prijaukinti. Viskas, ką daro šuo, tą nori daryti ir gepardė. Ir štai, paleidžiamas labradoras, kuris džiaugsmingai vejasi purviną rožinį zuikutį, pririštą prie visureigio. Galiausiai ateina Tabitos eilė. Ji it strėlė išlekia iš narvo, kelias sekundes vejasi tą patį zuikutį, kerta finišo liniją, gauna kepsnį ir minios aplodismentus.

Rašytoja ir aktyvistė Glennon Doyle savo knygoje „Untamed“ („Nesutramdyta”) aprašo šią akimirką kaip nušvitimą. Ji stebėjo Tabitą, kramtančią jai numestą kepsnį, ir suprato – ši laukinė katė kasdien medžioja netikrą grobį, niekada jo nepasiveja, o galiausiai tenkinasi parduotuvėje pirktu atlygiu ir abejingų stebėtojų plojimais. Ji buvo prijaukinta, įtikinta, kad yra ne galinga plėšrūnė, o tiesiog… paklusnus šuo.

Tačiau štai kas svarbiausia. Pasibaigus pasirodymui, Tabita buvo nuvesta į aptvarą. Ir ten, atokiau nuo prižiūrėtojų ir minios, jos laikysena pasikeitė. Ji išsitiesė, pakėlė galvą ir pradėjo oriai vaikščioti palei tvorą. Atgal ir pirmyn. Tarsi kažką prisimindama. Tarsi jos instinktai šaukte šauktų: „Tai ne viskas. Yra kažkas daugiau. Kažkas tikriau.“

Ši gepardės Tabitos istorija – tai galinga metafora kiekvienai moteriai, kuri jaučiasi įsprausta į rėmus. Kuri jaučiasi pavargusi vytis tuos purvinus rožinius zuikučius – visuomenės lūkesčius, primestus standartus ir svetimas svajones. Galbūt ir tu vaikštai palei savo gyvenimo tvorą, jausdama, kad kažkas ne taip? Galbūt laikas atpažinti savo narvus ir pagaliau iš jų išsivaduoti?

Kas yra visuomenės narvai ir kaip juos atpažinti?

Nuo pat vaikystės mes esame mokomos tilpti į tam tikrus rėmus. Glennon Doyle šiuos rėmus vadina „narvais“ – nematomomis, bet galingomis taisyklėmis, kurios apibrėžia, kokios turėtume būti. Tai nėra sąmokslas. Tai tiesiog kultūrinis kodas, perduodamas iš kartos į kartą, dažnai su pačiais geriausiais norais. Tačiau geri norai ne visada veda į laisvę. Išsivaduoti iš narvų – tai pirmiausia juos pamatyti.

„Geros mergaitės“ sindromas

Tai pats pirmasis ir tvirčiausias narvas. Būk maloni. Būk paslaugi. Nekelk scenų. Nesiginčyk. Šypsokis. Nusileisk. Būk patogi. Šis narvas reikalauja, kad moteris atsisakytų savo jausmų – ypač pykčio ir nepasitenkinimo – vardan kitų komforto. Glennon Doyle pasakoja, kad būtent bandymas būti „gera mergaite“ paauglystėje ją nuvedė į bulimiją – tai buvo vienintelis būdas, kuriuo jos kūnas galėjo maištauti ir išlieti nuslopintą alkį bei įniršį.

Pasitikrink: Ar dažnai sakai „taip“, kai nori sakyti „ne“? Ar vengi konflikto, net kai tavo ribos yra pažeidžiamos? Ar jautiesi kalta, kai skiri laiko sau? Tai – „geros mergaitės“ narvo požymiai.

Profesiniai ir šeimos lūkesčiai

„Privalai baigti teisę, nes tai stabili profesija.“ „Kada pagaliau tekėsi ir turėsi vaikų?“ „Negi dabar mesi darbą ir pradėsi piešti? Juk reikia būti atsakingai.“ Šeimos ir artimųjų lūkesčiai, net ir kylantys iš meilės, gali tapti paauksuotu narvu. Mes pradedame gyventi ne savo, o jų svajonėmis, kol vieną dieną suvokiame, kad kopėčios, kuriomis taip atkakliai lipome, atremtos ne į tą sieną. Išsivaduoti iš narvų reiškia atskirti savo tikslus nuo tų, kuriuos mums įteigė kiti.

Grožio standartų tironija

Šis narvas ypač ankštas ir negailestingas. Jis reikalauja, kad mūsų kūnai atitiktų nuolat kintančius, dažnai nepasiekiamus idealus. Būk liekna, bet ne per liesa. Būk sportiška, bet ne per daug raumeninga. Būk jauna amžinai. Šis narvas verčia mus matyti savo kūną kaip projektą, kurį reikia nuolat tobulinti, o ne kaip namus, kuriuose gyvename. Doyle vaizdingai aprašo, kaip mergaitėms ir berniukams skirti šampūno buteliukai jau vonioje pradeda diegti stereotipus: berniukų šampūnas rėkia apie jėgą ir galią („Nugalėk purvą!“), o mergaičių – šnabžda apie švelnumą, spindesį ir trapumą.

Laukiniškumo šauksmas: vidinis balsas, kurį ignoruojame

Prisiminkime Tabitą, oriai vaikštančią palei aptvaro tvorą. Ji niekada nematė laisvės, bet jos kūnas, jos instinktai ją prisiminė. Taip ir mes. Net ir ilgus metus praleidusios narvuose, giliai viduje jaučiame nerimą, nepasitenkinimą, ilgesį. Tai ir yra mūsų laukinės prigimties, mūsų vidinės gepardės balsas.

Glennon Doyle šį balsą vadina „Žinojimu“ (angl. Knowing). Tai ne loginis mąstymas, ne pliusų ir minusų dėliojimas. Tai gilus, kūniškas pojūtis, kad „kažkas ne taip“ arba, atvirkščiai, kad „štai, tai tiesa“. Tai tas vidinis kompasas, kuris visada rodo mūsų asmeninę šiaurę. Problema ta, kad mes išmokome jo nebegirdėti. Užuot klausiusios savęs, mes:

• Klausiame kitų: „Ką manai? Kaip man pasielgti?“
• Ieškome informacijos: Skaitome straipsnius, ieškome ekspertų nuomonės, „googliname“ savo jausmus.
• Stengiamės būti racionalios: Ignoruojame nuojautą, nes „nėra logiško pagrindo“ jausti tai, ką jaučiame.

Žymi psichologė ir tyrėja Dr. Brené Brown kalba apie tai, kaip svarbu yra pasitikėti savo pažeidžiamumu ir intuicija. Ji teigia, kad drąsa būti autentišku yra vienas sunkiausių, bet labiausiai išlaisvinančių dalykų. Mūsų vidinis „Žinojimas“ dažnai kalba būtent per pažeidžiamumo ir nepasitenkinimo jausmus. Ignoruodamos juos, ignoruojame pačios save.

Pirmieji žingsniai laisvės link: kaip pradėti „laukinėjimo“ procesą?

Išsivaduoti iš narvų – tai ne vienos dienos sprendimas, o procesas. Jis gali būti bauginantis, nes laisvė visada ateina su atsakomybe už savo pasirinkimus. Tačiau kiekvienas, net ir mažiausias žingsnis, grąžina gyvybės pojūtį. Štai nuo ko galima pradėti.

Atpažinkite savo „purviną rožinį zuikutį“

Prisiminkite zuikutį, kurį beprasmiškai vijosi Tabita. Koks yra jūsų zuikutis? Galbūt tai – siekis įtikti tėvams? O gal – visuotinio pripažinimo troškimas socialiniuose tinkluose? Gal tai – pareigos, kurias seniai išaugote, bet vis dar atliekate iš įpročio? Pirmas žingsnis – sąžiningai sau įvardyti, ką jūs vejatės ir ar tai tikrai yra tai, ko jums reikia. Dažnai suvokiame, kad net jei ir pasivytume tą „zuikutį“, laimės jis neatneštų.

Pradėkite nuo mažų „ne“

Nereikia iš karto mesti darbo, skirtis su vyru ar išvažiuoti į Tibetą (nors kartais ir to prireikia). Laisvėjimas gali prasidėti nuo mažų, bet tvirtų sprendimų, kurie gerbia jūsų vidinį balsą.

• Pasakykite „ne“ kvietimui, į kurį nenorite eiti.
• Apsirenkite taip, kaip norite jūs, o ne taip, kaip „pridera“.
• Išsakykite savo nuomonę, net jei ji skiriasi nuo daugumos.
• Skirkite valandą laiko tik sau, be jokio kaltės jausmo.

Kiekvienas toks mažas „ne“ išorės spaudimui yra didelis „taip“ sau. Tai stiprina pasitikėjimą savo „Žinojimu“. Kaip rašoma portale Psychology Today, vienas iš būdų nustoti pernelyg rūpintis, ką apie tave galvoja kiti, yra pradėti praktikuoti mažus autentiškumo aktus kasdienybėje. Tai pamažu augina „raumenį“, leidžiantį priimti ir didesnius, drąsesnius sprendimus.

Raskite savo saugų aptvarą

Išsilaisvinimo kelias gali būti vienišas. Aplinkiniai, pripratę prie jūsų „prijaukintos“ versijos, gali nesuprasti, piktintis ar net bandyti jus sugrąžinti atgal į narvą. Todėl be galo svarbu turėti bent vieną žmogų ar erdvę, kur galite būti savimi be baimės. Tai gali būti artimas draugas, psichoterapeutas, bendraminčių grupė. Vieta, kur jūsų besikeičianti laikysena, jūsų augantys „nagai ir iltys“ bus sutikti ne su baime, o su palaikymu ir džiaugsmu.

Mažas pratimas: jūsų tikriausia ir gražiausia istorija

Glennon Doyle siūlo galingą pratimą, padedantį susisiekti su savo laukine prigimtimi. Vietoj to, kad klaustumėte savęs „ką aš turėčiau daryti?“, paklauskite: „Kokia yra tikriausia ir gražiausia istorija apie mano gyvenimą (santykius, karjerą, motinystę), kokią tik galiu įsivaizduoti?“ Atsakymas, kylantis iš šio klausimo, ateina ne iš proto, o iš sielos. Tai jūsų „Žinojimo“ balsas, piešiantis jūsų asmeninį laisvės žemėlapį. Užrašykite jį. Laikykite jį kaip kelrodę žvaigždę.

Kiekvienoje iš mūsų slypi gepardė. Ji gali būti primigusi, prijaukinta, pamiršusi savo galią. Bet ji niekur nedingo. Ji laukia, kol mes išgirsime jos nerimastingą vaikščiojimą palei tvorą. Kol atpažinsime savo narvus ir suprasime, kad jų durys niekada nebuvo užrakintos. Išsivaduoti iš narvų – tai ne tapti kažkuo kitu. Tai prisiminti ir pagaliau leisti sau būti ta, kuri visada buvai.