Nuo deivės iki draugės: trumpa istorija, kaip katės užkariavo mūsų namus ir širdis
Kiekvienas murkimas slepia tūkstančius metų. Atraskite nepaprastą kelionę, kurią katės nuėjo nuo laukinės gamtos iki mūsų namų ir širdžių.
- Kačių ir žmonių partnerystė prasidėjo prieš 10 000 metų dėl abipusės naudos – graužikų kontrolės.
- Senovės Egipte katės buvo garbinamos kaip šventi gyvūnai, siejami su deive Bastet.
- Tūkstančius metų naminės katės išlaikė laukinę dryžuotą išvaizdą.
Kasdien glostome jų minkštą kailį, klausomės ramaus murkimo ir juokiamės iš žaismingų išdaigų. Katės tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, tyliomis šeimos narėmis. Tačiau ar kada nors susimąstėte, kokį ilgą ir nepaprastą kelią šie gyvūnai nuėjo, kol iš laukinių plėšrūnų virto mylimais augintiniais? Tai – tūkstančius metų trunkanti kačių istorija apie partnerystę, garbinimą ir galiausiai – besąlygišką draugystę.
Pažvelgę į savo augintinę po šio pasakojimo, galbūt pamatysite ne tik mielą pūkuotuką, bet ir didingos praeities palikimą.
Viskas prasidėjo nuo… grūdų
Kitaip nei šunys, kuriuos žmogus aktyviai jaukino ir treniravo, katės pačios pasirinko gyventi šalia mūsų. Jų kelias į mūsų namus prasidėjo maždaug prieš 10– 12 tūkstančių metų, Artimuosiuose Rytuose, kai žmonės iš klajoklių tapo sėslūs ir pradėjo verstis žemdirbyste.
Mūsų protėviai pradėjo kaupti grūdų atsargas, o tai, žinoma, pritraukė gausybę graužikų – pelių ir žiurkių. Šis lengvas grobis suviliojo laukines stepių kates (Felis lybica), kurios yra visų dabartinių naminių kačių protėviai. Susiklostė abipusiai naudinga partnerystė: katės gavo nuolatinį maisto šaltinį, o žmonės – efektyvią apsaugą nuo kenkėjų, niokojančių derlių. Tai nebuvo prijaukinimas – tai buvo savanoriškas sugyvenimas.
Garbinimo objektas Senovės Egipte
Nors katės su žmonėmis gyveno jau anksčiau, būtent Senovės Egipte jų statusas pasiekė neregėtas aukštumas. Egiptiečiai garbino kates, matydami jose grožio, gracijos ir paslapties įsikūnijimą.
Jos buvo siejamos su Bastet – džiaugsmo, linksmybių, meilės ir namų židinio deive, kuri dažnai vaizduota kaip moteris su katės galva. Katės buvo laikomos šventomis, o už jų nuskriaudimą, net ir netyčinį, grėsė itin griežtos bausmės, kartais net mirties. Šeimininkai taip mylėjo savo augintines, kad joms mirus rengdavo gedulingas ceremonijas, balzamuodavo jų kūnus ir laidodavo specialiuose sarkofaguose.
Laukinė išvaizda ir pirmosios veislės
Tūkstančius metų naminės katės išvaizda mažai skyrėsi nuo jos laukinių protėvių. Dauguma jų turėjo dryžuotą, tigrinį kailį, kuris puikiai tiko maskuotei. Šiandien mums įprasti įvairūs raštai – dėmės, taškeliai, lopai – pradėjo atsirasti tik palyginti neseniai, maždaug XVIII amžiuje.
O sąmoningas skirtingų veislių kūrimas yra apskritai modernus reiškinys, prasidėjęs tik XIX amžiuje. Žmonės pradėjo selekciją, norėdami išryškinti tam tikrus bruožus: ilgesnį kailį, specifinę spalvą, neįprastą kūno sudėjimą. Taip atsirado mums pažįstami persai, sfinksai, Meino meškėnai ir kitos veislės.
Tai reiškia, kad jūsų paprastas, lietuviškas rainiukas savo išvaizda yra arčiausiai tų senovinių, Egipte garbintų kačių. Jis – tikras istorijos liudininkas!
Išvada: draugystė, trunkanti tūkstantmečius
Šiandien katės vaidmuo mūsų gyvenime vėl pasikeitė. Iš praktinės partnerės ir dievybės ji tapo artima drauge, guodėja ir šeimos nare. Ji nebesaugo mūsų grūdų, tačiau saugo mus nuo vienatvės, moko kantrybės ir primena, kaip svarbu džiaugtis paprastomis akimirkomis. Kiekvienas murkimas, kiekvienas prisilietimas – tai tūkstantmečius trukusios kelionės aidas. Vertinkime tai.
