Jaučiatės apsišaukele? Jūs ne viena: kas yra apsišaukėlės sindromas ir kaip jį įveikti
Net ir sėkmingiausios moterys dažnai jaučiasi nevertos savo pasiekimų. Sužinokite, kodėl taip nutinka ir kaip pagaliau patikėti savo verte.
- Apsišaukėlės sindromas yra ne diagnozė, o psichologinis modelis, kai abejojama savo pasiekimais.
- Moterys dažniau priskiria sėkmę išoriniams veiksniams (sėkmei, pagalbai), o vyrai – vidiniams (talentui).
Įsivaizduokite scenarijų: Jūs gaunate paaukštinimą, kurio seniai siekėte. Kolegos sveikina, vadovas giria jūsų indėlį. Tačiau giliai viduje, užuot šventus pergalę, kirba nerami mintis: „Jie suklydo. Aš juos apgavau. Tuoj visi supras, kad nesu tokia protinga, ir viskas sugrius.“
Jei šis jausmas bent kiek pažįstamas, sveikiname – jūs ne viena. Jūs susidūrėte su psichologiniu reiškiniu, vadinamu „apsišaukėlės sindromu“ (angl. Impostor Syndrome). Tai nėra liga ar sutrikimas, o veikiau vidinis įsitikinimų modelis, kai žmogus, nepaisant akivaizdžių įrodymų apie jo kompetenciją, jaučiasi esąs apgavikas ir bijo būti „demaskuotas“.
Šį jausmą patiria įvairiausių profesijų ir lyčių žmonės, tačiau tyrimai ir praktika rodo, kad moterys su juo susiduria kur kas dažniau ir intensyviau. Net ir pačios sėkmingiausios pasaulio moterys prisipažįsta su tuo kovojančios.
Sheryl Sandberg, viena garsiausių technologijų pasaulio vadovių, savo knygoje „Lean In“ dalijasi istorija, kaip studijuodama Harvarde jautėsi esanti visiška apgavikė, patekusi ten per klaidą. Ir ji nebuvo vienintelė. Garsi JAV rašytoja ir komikė Tina Fey yra pasakiusi: „Apsišaukėlės sindromo grožis yra tas, kad tu svyruoji tarp ekstremalios egomanijos ir visiško jausmo: ‘Aš apgavikė! O Dieve, jie mane sučiups!’“
Kodėl šis jausmas toks gajus būtent tarp moterų ir, svarbiausia, kaip jį atpažinti bei pradėti su juo dirbti?
Kas tiksliai yra apsišaukėlės sindromas?
Terminą „apsišaukėlės fenomenas“ (kaip jis iš pradžių buvo pavadintas) 1978 metais pirmą kartą aprašė psichologės Dr. Pauline Rose Clance ir Dr. Suzanne Ament Imes. Jos tyrinėjo itin daug pasiekusias moteris ir pastebėjo stebėtiną dėsningumą: užuot priėmusios savo sėkmę kaip talento ir sunkaus darbo rezultatą, šios moterys ją laikė sėkmės, atsitiktinumo ar gebėjimo apsimesti protingesne, nei yra iš tiesų, padariniu.
Tai daugiau nei kuklumas. Tai giliai įsišaknijęs įsitikinimas, kad jūsų pasiekimai yra neužtarnauti.
Šis sindromas dažnai suaktyvėja naujose situacijose – pradedant naują darbą, gaunant paaukštinimą ar imantis sudėtingo projekto. Tai baimė, kad šįkart jums „nepasiseks“ ir visi pamatys jūsų „tikrąjį“ nekompetentingą veidą.
Kodėl moterys? Sėkmė priskiriama sėkmei, o ne talentui
Vienas iš esminių skirtumų, kurį savo knygoje pabrėžia S. Sandberg, yra tai, kaip vyrai ir moterys aiškina savo pasiekimus. Atlikta daugybė tyrimų, rodančių, kad vyrai savo sėkmę yra labiau linkę priskirti vidiniams veiksniams – „aš gabus“, „aš protingas“, „aš puikus strategas“. Tuo tarpu moterys, paklaustos apie tą patį pasiekimą, dažniau jį priskirs išoriniams veiksniams – „man labai pasisekė“, „man daug padėjo“, „tiesiog labai sunkiai dirbau“.
Šis skirtumas atsiranda ne tuščioje vietoje. Jis formuojamas nuo pat vaikystės.
Auklėjimo ir lūkesčių įtaka
Knygoje „Lean In“ autorė dalijasi istorija apie Velislio koledžo centro moterims vadovės Dr. Peggy McIntosh skaitytą pranešimą tema „Jausmas lyg būtum apgavikė“. S. Sandberg pasakoja, kaip ji ir jos draugė kambariokė jautėsi atpažinusios save kiekviename žodyje. Tačiau vėliau, papasakojus apie tai bendrakursiui vaikinui, šis tik gūžtelėjo pečiais: „Kodėl tai turėtų būti įdomu?“
Vaikinai nuo mažens skatinami būti lyderiais, pasitikėti savimi, rizikuoti. Net jei berniukas garsiai reiškia nuomonę, jis laikomas „savimi pasitikinčiu“. Jei taip elgiasi mergaitė, ji dažnai pavadinama „valdinga“ (angl. bossy).
Šie subtilūs (o kartais ir nelabai) signalai išmoko mus vieno: norint būti priimtai ir mėgstamai, geriau per daug neišsišokti ir nesirodyti per daug protingai. O kai sėkmė vis tiek aplanko, mūsų smegenys bando tai racionalizuoti vieninteliu joms suprantamu būdu: „Tai tikriausiai buvo atsitiktinumas.“
Baimė būti nemėgstamai
Dar viena svarbi priežastis – sėkmės ir simpatijų santykis. Kaip rodo garsusis „Heidi/Howard“ tyrimas, sėkmingi vyrai aplinkiniams atrodo labiau patrauklūs, o sėkmingos moterys– atvirkščiai. Tą patį gyvenimo aprašymą, priskirtą vyrui (Howard), studentai įvertino kaip kompetentingą ir mielą kolegą. Tą patį aprašymą, priskirtą moteriai (Heidi), studentai įvertino kaip kompetentingą, bet savanaudišką ir nelabai malonią asmenybę.
Baimė būti nemėgstamai yra didžiulis stabdys. Ji verčia mus menkinti savo pasiekimus, kalbėti tyliau ir, žinoma, jaustis apsišaukėlėmis, kai vis dėlto kažką pasiekiame.
Realybės patikrinimas: ar jūsų brolis taip pat jaučiasi?
Pasitikėjimo savimi skirtumą puikiai iliustruoja dar viena S. Sandberg istorija apie ją ir jos brolį Davidą, kai jie kartu studijavo koledže. Po itin sunkaus egzamino, kuriam autorė ir jos kambario draugė ruošėsi itin kruopščiai, abi jautėsi prastai, analizavo kiekvieną klaidą ir buvo įsitikinusios, kad susikirto.
Tuo tarpu jos brolis, kuris mokėsi kur kas mažiau, išėjęs iš egzamino tiesiog džiaugsmingai pareiškė: „Manau, gavau dešimtuką!“
Ir žinote, kas įdomiausia? Jie visi gavo dešimtukus.
Skirtumas buvo ne kompetencijoje, o suvokime. Jos brolis buvo tikras dėl savo gebėjimų, o jos – tikros dėl savo trūkumų. Moterys yra linkusios save vertinti prasčiau, nei yra iš tiesų, o vyrai – šiek tiek geriau. Šis atotrūkis ir sukuria erdvę apsišaukėlės sindromui klestėti.
5 praktiniai žingsniai: kaip nutildyti vidinę kritikę
Gerai, jausmas atpažintas. Statistika suprantama. Bet ką daryti praktiškai, kai kitą kartą gausite komplimentą ir pirmas impulsas bus pasakyti: „Ai, čia nieko tokio“?
1. Pirmas žingsnis: pripažinkite ir normalizuokite jausmą
Pirmiausia, nustokite save plakti už tai, kad taip jaučiatės. Jūs nesate „sugedusi“ ar „keista“. Jūs esate moteris, užaugusi visuomenėje, kuri siunčia dviprasmiškus signalus.
Kaip jau minėta, net Tina Fey, viena talentingiausių savo kartos moterų, prisipažįsta nuolat svyruojanti tarp egomanijos ir visiško apgavikės jausmo. Vien suvokimas, kad tai patiria daugybė kitų protingų ir sėkmingų moterų, nuima didžiulę dalį įtampos. Tai ne jūsų asmeninė problema – tai kartos patirtis.
2. Antras žingsnis: „apsimeskite, kol pajausite“
Vienas iš knygos „Lean In“ patarimų, sulaukęs daugiausiai atgarsio, yra „apsimeskite, kol pajausite“ (angl. fake it till you feel it). Tai nereiškia, kad turite meluoti apie savo kompetencijas. Tai reiškia, kad turite elgtis taip, lyg pasitikėtumėte savimi, net jei viduje drebate.
Autorė pasakoja, kaip jaunystėje dirbdama aerobikos instruktore privalėdavo visą valandą plačiai šypsotis, net jei jausdavosi siaubingai. Ir ji pastebėjo, kad po valandos priverstinės šypsenos jos nuotaika iš tiesų pagerėdavo.
Mūsų kūno kalba ir veiksmai daro tiesioginę įtaką mūsų smegenų chemijai. Socialinė psichologė Amy Cuddy savo garsiajame „TED“ pranešime įrodė, kad vos dvi minutes pabuvus „galios pozoje“ (angl. power pose) – pavyzdžiui, atsistojus plačiai ir iškėlus rankas į viršų – kūne padaugėja testosterono (dominavimo hormono) ir sumažėja kortizolio (streso hormono).
Prieš svarbų susitikimą nueikite į tualetą ir dvi minutes pabūkite „supermenės“ pozoje. Jūsų smegenys gaus signalą, kad jūs esate stipri, ir apsišaukėlės balsas pritils.
3. Trečias žingsnis: sėskite prie stalo (tiesiogine ir perkeltine prasme)
Tai pagrindinė knygos metafora. S. Sandberg pasakoja apie susitikimą, kuriame dalyvavo aukšto rango pareigūnai. Pakvietus visus sėsti prie stalo, visi vyrai susėdo aplink stalą, o susitikimą lydėjusios moterys, nors ir būdamos pilnateisės dalyvės, automatiškai atsisėdo ant kėdučių palei sieną.
Jos tiesiogine prasme pasirinko nuošalę.
Apsišaukėlės sindromas mus verčia trauktis į antrą planą, sėdėti kamputyje, tikintis, kad mūsų niekas nepastebės ir „nedemaskuos“. Privalote daryti priešingai. Susirinkime visada atsisėskite prie pagrindinio stalo. Nebijokite būti matoma. Tai siunčia signalą ne tik kitiems, bet ir jums pačiai – jūs esate čia, nes esate to verta.
4. Ketvirtas žingsnis: internalizuokite savo pasiekimus
Kitas žingsnis – sąmoningai praktikuoti savo sėkmės „pasisavinimą“. Kai kitą kartą kas nors pagirs jūsų atliktą darbą, vietoje įprasto „ai, man tiesiog pasisekė“ arba „man labai padėjo Lina“, stabtelėkite.
Pirmiausia tiesiog padėkokite. „Ačiū, malonu girdėti.“
O tada, bent jau mintyse, pabandykite performuluoti. Užuot sakius „pasisekė“, sakykite: „Taip, aš įdėjau daug darbo į strategiją ir ji pasiteisino.“ Užuot sakius „padėjo Lina“, sakykite: „Taip, aš subūriau puikią komandą šiam projektui.“ Prisiimkite nuopelnus už tai, ką iš tiesų padarėte. Tai nėra puikybė – tai faktų konstatavimas.
5. Penktas žingsnis: atskirkite jausmus nuo faktų
Bene svarbiausia pamoka, kurią išmoko S. Sandberg, buvo ši: „Suvokiau, kad galiu jausti kažką giliai ir stipriai, ir būti visiškai neteisi.“
Jūsų jausmas, kad esate apsišaukėlė, nėra faktas. Faktas yra jūsų diplomas. Faktas yra jūsų paaukštinimas. Faktas yra sėkmingai užbaigtas projektas. Faktas yra komplimentas, kurį gavote.
Pradėkite atskirti šiuos du dalykus. Kai vidinis balsas pradeda šnibždėti, kad esate nevykėlė, tiesiog pasakykite jam: „Ačiū už nuomonę, bet faktai rodo ką kita.“ Kaip rašoma Harvard Business Review, apsišaukėlės sindromo įveikimas reikalauja ne laukti, kol jausmas dings, o veikti nepaisant jo.
Išvada: jūs esate savo vietoje
Kova su apsišaukėlės sindromu yra maratonas, o ne sprintas. Bus dienų, kai jausitės karalienė, ir bus dienų, kai vėl norėsis pasislėpti po stalu. Tai normalu.
Svarbiausia – neleisti šiam jausmui diktuoti jūsų sprendimų. Niekada neatmeskite galimybės, neatsisakykite paaukštinimo ar nenuvertinkite savo idėjos vien todėl, kad vidinis balselis kužda, jog esate „nepakankama“.
Jūs esate pakankamai gera. Jūs esate savo vietoje. Ir jūs esate viena iš daugelio nuostabių moterų, kurios jaučiasi lygiai taip pat. O žinojimas, kad nesi vienas, jau yra pusė pergalės.
