Menopauzės „supergalios“: kaip šis etapas atveria kelią į emocinę brandą ir didesnę laimę

Vakarų kultūroje esame įpratę menopauzę vertinti kaip pabaigą. Jaunystės pabaigą, vaisingumo pabaigą, o kartais, deja, ir kaip moters „galiojimo laiko“ pabaigą. Reklamos mums siūlo priemones „kovoti“ su senėjimu, o visuomenė tarsi tikisi, kad sulaukusios tam tikro amžiaus tapsime nematomos.

Tačiau dr. Lisa Mosconi, garsi neuromokslininkė ir knygos „The Menopause Brain“ (knygos kainą ir prieinamumą galite patikrinti čia) autorė, siūlo radikaliai kitokį požiūrį. Remdamasi naujausiais tyrimais, ji teigia, kad menopauzė nėra nuosmukis. Priešingai – tai galingas transformacijos laikas, kuris, nors ir atneša iššūkių, kartu apdovanoja moteris unikaliomis „supergaliomis“: emociniu stabilumu, išmintimi ir, tikėkite ar ne, didesniu laimės pojūčiu.

Jei jaučiatės pavargusi nuo karščio bangų ((beje, tam palengvinti yra specialių natūralių preparatų) ir nuotaikų kaitos, šis straipsnis skirtas jums – priminti, kad anapus audros laukia ramesnis, šviesesnis ir emociškai brandesnis vandenynas.

Laimės „U“ kreivė: kodėl po 50-ies gyvenimas tampa šviesesnis

Vienas labiausiai stebinančių faktų, kurį savo knygoje pateikia dr. Mosconi, yra tai, kad moterys po menopauzės dažnai jaučiasi laimingesnės nei būdamos jaunesnės. Tai prieštarauja populiariam stereotipui apie „niurzgančią senutę“, tačiau mokslas kalba pats už save.

Psichologijoje žinoma sąvoka „laimės U formos kreivė“. Tyrimai rodo, kad pasitenkinimas gyvenimu būna aukštas jaunystėje, vėliau ima kristi ir pasiekia dugną maždaug ties 50-aisiais gyvenimo metais (vidutiniu menopauzės amžiumi) . Tačiau čia istorija nesibaigia. Po šio taško kreivė vėl šauna į viršų. Sulaukus 60-ies ir vėliau, statistinė tikimybė jaustis laimingai yra didesnė nei bet kada anksčiau.

Australijoje atliktas „Moterų sveiko senėjimo tyrimas“ parodė, kad moterys po menopauzės kalba apie geresnę nuotaiką, didesnę kantrybę ir mažesnę įtampą. Kodėl taip nutinka? Pasibaigus hormonų audroms, išnyksta su ciklu susiję nuotaikų svyravimai ir PMS, nebereikia rūpintis kontracepcija ar bijoti neplanuoto nėštumo. Be to, daugelis moterų atranda tai, ką antropologė Margaret Mead pavadino „menopauzės užsidegimu“ (menopausal zest) – naują energijos antplūdį ir norą gyventi dėl savęs.

Emocinė ramybė: kaip smegenys išmoksta „nebeimti į galvą“

Ar pastebėjote, kad vyresnės moterys dažnai pasižymi ramybe ir gebėjimu nekreipti dėmesio į smulkmenas, kurios jaunesnes išvestų iš kantrybės? Tai nėra tik gyvenimiška patirtis – tai biologinis pokytis jūsų smegenyse.

Dr. Mosconi aprašo procesą, kurį vadina „emociniu meistriškumu“. Tyrimai rodo, kad po menopauzės moterų smegenų dalis, atsakinga už emocijas (amigdala), tampa mažiau reaktyvi neigiamiems dirgikliams. Tuo tarpu racionali smegenų dalis (priekinė žievė) tampa aktyvesnė reaguojant į emocines situacijas.

Ką tai reiškia praktiškai? Jūsų smegenys tiesiogine prasme persitvarko taip, kad lengviau valdytų liūdesį ar pyktį. Jūs tampate atsparesnė dramoms, geriau brėžiate ribas ir, kaip sako pati autorė, įgyjate gebėjimą „mažiau sukti galvą dėl nereikšmingų dalykų“ (angl. giving fewer f*s). Tai išlaisvinanti būsena, leidžianti pagaliau susitelkti į savo poreikius ir prioritetus.

„Močiutės hipotezė“: kodėl mes gyvename ilgai po menopauzės?

Evoliuciniu požiūriu menopauzė ilgai buvo mįslė. Gamtoje dauguma patelių miršta netrukus po to, kai praranda vaisingumą. Žmonės, orkos ir kai kurie banginiai yra retos išimtys. Kodėl gamta leido moterims gyventi dar 30, 40 ar 50 metų po to, kai jos nebegali susilaukti vaikų?

Atsakymą siūlo vadinamoji „Močiutės hipotezė“. Mokslininkė Kristen Hawkes, tyrinėdama Hadza genties gyvenimą Tanzanijoje, pastebėjo, kad vyresnės moterys, nebeauginančios savo mažų vaikų, tampa pagrindinėmis maisto rinkėjomis ir anūkų prižiūrėtojomis. Jų indėlis yra gyvybiškai svarbus genties išlikimui.

Tai reiškia, kad menopauzė nėra gamtos klaida ar „galiojimo pabaiga“. Tai evoliucinis prisitaikymas. Mes esame užprogramuotos tapti išmintingomis lyderėmis, globėjomis ir žinių perdavėjomis. Šis etapas suteikia mums laiko ir energijos investuoti į bendruomenę, šeimą (nebūtinai tik biologinius anūkus) ir, svarbiausia, į save pačias.

Empatija – dar viena supergalia

Tyrimai rodo, kad moterys, įžengusios į 6-ąjį dešimtmetį, pasižymi didesne empatija nei vyrai ar jaunesnės moterys. Įdomu tai, kad keičiasi pati empatijos rūšis. Mamos dažnai jaučia „emocinę empatiją“ ir didelę atsakomybę už savo vaikus. Tuo tarpu močiutės (arba vyresnės moterys apskritai) išvysto „kognityvinę empatiją“ – gebėjimą suprasti ir atjausti, bet nebeperimti kito žmogaus skausmo kaip savo naštos. Tai leidžia mylėti ir rūpintis neprarandant savęs.

„Konenki“ ir požiūrio galia: kaip kultūra veikia mūsų savijautą

Ar žinojote, kad Japonijoje nėra tiesioginio žodžio „menopauzei“, kuris reikštų tik mėnesinių pabaigą? Jie naudoja terminą konenki. Pažodžiui tai reiškia „atsinaujinimo ir energijos sezonas“. Japonų kultūroje tai vertinama kaip perėjimas į garbingesnį, išmintingesnį gyvenimo etapą.

Dar įdomiau tai, kad šis kultūrinis požiūris tiesiogiai veikia fizinę savijautą. Tyrimai rodo, kad Japonijoje tik apie 25 proc. moterų patiria karščio bangas (palyginti su daug didesniu skaičiumi JAV ar Europoje). Panašiai yra ir majų bendruomenėse, kur moterys po menopauzės įgyja aukštesnį socialinį statusą ir dažnai visai nepraneša apie jokius nemalonius simptomus.

Tai patvirtina galingą idėją: mūsų lūkesčiai formuoja realybę. Jei menopauzę matysime kaip ligą ar pabaigą (nocebo efektas), simptomai gali būti sunkesni. Jei žiūrėsime į tai kaip į Menostartą (naują pradžią) ar atsinaujinimo laiką, mūsų smegenys ir kūnas reaguos atitinkamai.

Ką daryti šiandien?

Užuot kovojusios su laiku, pabandykite pakeisti naratyvą savo galvoje. Jūs ne „senstate“ blogąja prasme – jūs pereinate į galios etapą. Jūsų smegenys persitvarko tam, kad taptumėte atsparesnė, ramesnė ir išmintingesnė.

Kitame straipsnyje aptarsime, kaip šį procesą paremti tinkama mityba – juk norint, kad smegenys veiktų kaip superkompiuteris, joms reikia tinkamo kuro.