Mama modelis, o ne kankinė: ar norėtumėte savo gyvenimo savo dukrai?
Ar Jūsų pasiaukojimas tikrai yra meilė, ar našta Jūsų vaikams? Knygos „Untamed“ įžvalgos apie tai, kodėl laiminga mama yra svarbiau už tobulą mamą.
- „Kankinės manifestas“ moko moteris, kad meilė lygu savęs atsižadėjimui, tačiau tai žalinga tiek mamai, tiek vaikams.
- Esminis klausimas sau: „Ar norėčiau, kad mano vaikai gyventų tokį gyvenimą, kokį gyvenu aš?“
- Neišgyventas tėvų gyvenimas tampa sunkiausia psichologine našta vaikams (C. Jungo idėja).
- Būdama „mama modelis“ ir rūpindamasi savo laime, Jūs suteikiate vaikams leidimą ateityje taip pat būti laimingiems.
Įsivaizduokite situaciją: Jūs sėdite lėktuve, ruošiatės pakilti, ir stiuardesė pradeda saugumo instruktažą. Ji ištaria tą visiems puikiai žinomą frazę: „Slėgio kritimo atveju, pirmiausia deguonies kaukę užsidėkite sau, o tik tada padėkite vaikui.“ Visi linksi, tai logiška – jei Jūs nualpsite, nebegalėsite padėti niekam.
Tačiau vos tik išlipame iš lėktuvo ir grįžtame į kasdienybę, šią taisyklę pamirštame. Motinystės kultūroje galioja visai kita, nerašyta instrukcija: „Atiduok visą deguonį vaikui. Laikyk kvėpavimą tol, kol pamėlynuosi. Jei nualpsi iš nuovargio ar išsekimo – vadinasi, esi gera mama. Tu atidavei viską.“
Glennon Doyle savo knygoje „Untamed“ šį fenomeną vadina viena didžiausių ir pavojingiausių iliuzijų, kuriomis mus maitina visuomenė. Mes buvome išmokytos, kad motinystė reikalauja savęs išsižadėjimo. Kad meilė matuojama tuo, kiek savęs paaukojome. Tačiau ar kada susimąstėte, kokią žinutę šis pasiaukojimas siunčia Jūsų vaikams?
Šiandien kviečiu Jus į nepatogų, bet išlaisvinantį pokalbį apie tai, kodėl mama modelis yra tai, ko iš tiesų reikia Jūsų vaikams, ir kodėl kankinės vaidmuo yra spąstai visai šeimai.
Kankinės manifestas: kodėl mes manome, kad privalome išnykti?
Nuo pat mažens mergaitėms skiepijama idėja, kad gera moteris yra ta, kuri tarnauja kitiems. Kai tampame motinomis, šis spaudimas padidėja dešimteriopai. Visuomenė, žiniasklaida, o dažnai ir mūsų pačių mamos mums perduoda nematomą „raštelį“ su instrukcijomis:
- Gera mama niekada nėra pavargusi.
- Gera mama neturi savo poreikių, tik šeimos poreikius.
- Gera mama jaučia kaltę, jei skiria laiko sau.
- Gera mama yra ta, kuri pamažu išnyksta, kad jos vaikai galėtų spindėti.
Doyle tai vadina „Kankinės manifestu“. Mes tikime, kad kuo labiau save sumažinsime, tuo daugiau vietos liks mūsų vaikams augti. Mes valgome pridegusius blynus, kad vaikams liktų gražieji. Mes atsisakome savo karjeros svajonių, nes „dabar ne laikas“. Mes nutylime savo jausmus, kad „nesudrumstume ramybės“.
Tačiau psichologai ir šeimos santykių ekspertai vis garsiau kalba apie tai, kad toks požiūris yra ne tik žalingas moteriai, bet ir toksiškas vaikams. Kai motina nuolat aukojasi, ji netiesiogiai užkrauna vaikams didžiulę atsakomybę ir kaltę – jie tampa jos „gyvenimo prasme“ ir vieninteliu džiaugsmo šaltiniu. Tai per sunki našta mažiem pečiams.
Lemtingas klausimas: ar norėtumėte tokio gyvenimo savo dukrai?
Vienas stipriausių momentų knygoje „Untamed“ yra akimirka, kai Glennon Doyle, tuo metu vis dar gyvenusi nelaimingoje santuokoje, pažvelgė į savo dukrą Tish. Glennon stengėsi išsaugoti šeimą „dėl vaikų“. Ji kentė, vaidino laimingą ir tikėjo, kad tai yra didžiausia meilės išraiška – aukoti savo laimę dėl šeimos vientisumo.
Tačiau žiūrėdama į Tish, ji uždavė sau klausimą, kuris viską pakeitė: „Ar norėčiau, kad mano dukra turėtų tokią santuoką, kokią turiu aš?“
Atsakymas buvo staigus ir kategoriškas: „Dieve, ne.“
Ir tuomet sekė dar baisesnis suvokimas: jei Jūs nenorite tokio gyvenimo savo dukrai, kodėl pati jį gyvenate? Juk mes auginame vaikus ne tuo, ką jiems sakome, o tuo, kas esame. Jei Jūs rodote pavyzdį, kad moteris privalo kentėti, nutylėti ir aukotis, Jūsų dukra išmoks būtent tai. Ji užaugs ir, vedama Jūsų pavyzdžio, taip pat taps kankine. Arba, jei turite sūnų, jis išmoks, kad moters paskirtis – aukotis dėl jo, ir tikėsis to iš savo partnerės.
Kaip teigia garsus psichoterapeutas Carlas Jungas: „Niekas neturi stipresnio psichologinio poveikio vaikams nei neišgyventas tėvų gyvenimas.“ Tai, ko Jūs neleidžiate sau – džiaugsmo, saviraiškos, poilsio, tiesos – tampa našta, kurią perima Jūsų vaikai.
Mama modelis: naujas motinystės standartas
Išeitis iš šio užburto rato yra pakeisti savo vaidmens suvokimą. Mums nereikia mamų- kankinių. Mums reikia mamų- modelių.
Kas yra mama modelis? Tai moteris, kuri supranta, kad jos pareiga nėra paaukoti save vaikams, o parodyti jiems, kaip atrodo pilnavertis, gyvas ir autentiškas žmogus.
Kai Jūs rūpinatės savimi, Jūs modeliuojate savigarbą. Kai Jūs siekiate savo tikslų, Jūs modeliuojate atkaklumą ir aistrą. Kai Jūs brėžiate ribas, Jūs modeliuojate sveiką santykį su aplinka. Kai Jūs leidžiate sau būti laiminga, Jūs duodate leidimą savo vaikams ateityje taip pat būti laimingiems.
Kodėl vaikams reikia matyti Jus „gyvą“?
Vaikai mokosi stebėdami. Jei jie mato mamą, kuri yra nuolat išsekusi, pikta ar liūdna (net jei ji stengiasi tai slėpti), jie mokosi, kad suaugusiojo gyvenimas yra kančia. Tačiau jei jie mato mamą, kuri grįžta iš darbo, treniruotės ar susitikimo su draugėmis pasikrovusi energijos, jie supranta, kad pasaulis yra įdomi vieta, o buvimas moterimi – tai ne nuosprendis, o dovana.
Portalas Psychology Today pabrėžia, kad laiminga mama yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių vaiko emocinę gerovę. Motinos emocinė būsena tiesiogiai veikia vaikus. Todėl rūpinimasis savo psichine sveikata ir laime nėra egoizmas – tai yra tiesioginė investicija į Jūsų vaiko ateitį.
Kaip nustoti aukotis ir pradėti gyventi?
Pereiti nuo kankinės prie modelio mąstysenos nėra lengva. Mus nuolat graužia kaltė. Tačiau štai keletas žingsnių, kurie gali padėti pradėti šį pokytį.
1. Perrašykite „Geros mamos“ apibrėžimą
Paimkite popieriaus lapą ir surašykite visus „reikia“ ir „privalau“, kuriuos siejate su motinyste. O dabar paklauskite savęs: ar šios taisyklės tikrai tarnauja mano ir mano vaikų gerovei? Pakeiskite senąjį apibrėžimą nauju: „Gera mama yra ta, kuri rodo savo vaikams, kaip mylėti gyvenimą ir save.“
2. Nustokite pirkti meilę paslaugumu
Doyle pastebi, kad dažnai mamos stengiasi viską padaryti už vaikus, tikėdamosi, kad tai yra meilė. Mes ruošiame jiems maistą, kurio jie nemėgsta, vežiojame į būrelius, kurių jie nekenčia, tvarkome jų kambarius. Bet ar tai meilė? O gal tai kontrolė ir baimė? Leiskite vaikams būti savarankiškesniems. Tai atlaisvins Jūsų laiką ir leis vaikams ugdytis atsakomybę. Jūsų vertė nepriklauso nuo to, kiek daug padarote dėl kitų.
3. Atkovokite savo aistrą
Prisiminkite, kas Jūs buvote prieš tapdama mama? Kas Jus džiugino? Piešimas, bėgiojimas, knygų skaitymas, šokiai? Grąžinkite šiuos dalykus į savo gyvenimą. Ne „kai vaikai užaugs“, o dabar. Kai Jūsų dukra matys Jus sėdinčią su teptuku rankoje ir švytinčiomis akimis, ji gaus žinutę: „Mano mama turi savo pasaulį. Tai reiškia, kad ir aš galiu turėti savo.“ Tai yra geriausia pamoka, kurią galite jai suteikti.
4. Atsisakykite kaltės jausmo
Kaltė yra kankinės palydovė. Ji sako: „Tu turėtum būti su vaikais, o ne masaže.“ Kai išgirsite šį balsą, atsakykite jam: „Aš ilsiuosi ne tam, kad pabėgčiau nuo vaikų, o tam, kad grįžusi pas juos būčiau mama modelis, o ne išsekusi kankinė.“ Jūsų poilsis yra būtina darbo dalis.
Mielos mamos, Jūsų vaikai nenori Jūsų aukos. Jiems nereikia, kad Jūs dėl jų mirtumėte (perkeltine prasme) kasdien po truputį. Jiems reikia matyti, kaip Jūs gyvenate. Jiems reikia matyti, kaip atrodo moteris, kuri gerbia save, kuri moka džiaugtis, kuri nebijo būti netobula, bet tikra.
Jei vis dar dvejojate, ar verta keistis, tiesiog pažvelkite į savo vaikus ir dar kartą užduokite sau tą lemtingą klausimą: „Ar norėčiau, kad jie gyventų mano gyvenimą?“ Jei atsakymas yra „ne“, tuomet patys geriausi namų darbai, kuriuos galite padaryti dėl jų – tai pradėti gyventi tokį gyvenimą, kurio linkėtumėte jiems. Būkite mama modelis.
