Kodėl neturėtumėte leisti savo vaikui visko ir kokia yra reali rizika ateityje
Pavojai, slypintys už nuostatos „viskas leistina“, ir kodėl aiškios taisyklės yra raktas į sėkmingą vaiko raidą.
- Besąlygiška meilė nereiškia visko leidimo; ribos moko vaiką prisitaikyti prie pasaulio ir apsaugo nuo ateities sunkumų.
- Dažnos visko leidimo priežastys (kaltė, projekcijos, baimė) kenkia vaiko gebėjimui vertinti pastangas ir valdyti emocijas.
- Aiškių taisyklių ir ribų nustatymas su meile, o ne baudžiant, formuoja saugumo jausmą ir socialinius įgūdžius.
- Ignoruojant ribų svarbą, vaikas gali susidurti su sunkumais adaptuojantis visuomenėje, kuri turi taisykles.
Vaikų auklėjimas – itin subtilus procesas, reikalaujantis įsiklausymo ir supratimo. Kiekvieni tėvai trokšta savo vaikui suteikti visa, kas geriausia: meilę, palaikymą ir pasitikėjimą savimi. Tačiau svarbu atskirti sveiką meilę nuo visko leidimo. Kaip neperžengti šios ribos ir kokių pasekmių gali turėti auklėjimas be taisyklių? Apie tai pasakoja vaikų ugdymo specialistai ir psichologai. Juk nuostata „visko leisti vaikui negalima“ turi rimtą pagrindą.
Meilė ar viskas leistina: kur ta riba?
Meilė vaikui – tai sąlygų sudarymas, kuriose jis mokosi būti savarankiškas, gerbti kitų ribas ir įveikti sunkumus. Tai, visų pirma, šiluma, rūpestis ir palaikymas.
„Meile ir švelnumu vaiko nesugadinsi, jų galima duoti be apribojimų. Tačiau svarbu nepainioti to su pataikavimu ir visų mažylio užgaidų pildymu“, – pabrėžia viena vaikų ugdymo specialistė. Sudievinti vaiką reiškia jo norus ir poreikius iškelti aukščiau protingų ribų ir kitų žmonių interesų. Tėvai, kurie bijo vaikams atsakyti „ne“ ar juos kuo nors apriboti, neretai tai teisina rūpesčiu. Bet iš tiesų tai – bandymas išvengti sudėtingų situacijų ir konfrontacijos.
Tėvai – ne vaiko tarnai, o jo vedliai į pasaulį. Svarbiausia – nebijoti pasakyti „ne“ ir atminti, kad jūsų užduotis – užauginti suaugusįjį, kuris gebės būti laimingas, – teigia vaikų psichologai.
Kodėl tėvai leidžia per daug ir kaip tai keisti?
Dažnai pernelyg didelė globa ir visko leidimas formuojasi dėl pačių suaugusiųjų baimių ir išgyvenimų:
- Kaltės jausmas. Daug dirbantys tėvai dažnai kompensuoja laiko trūkumą dovanomis ir norų pildymu. Dėl to mažylis pradeda tikėtis: „Jei aš nusiminęs, mane turi pradžiuginti, duoti atlygį.“ Iš tiesų vaikui svarbiau dėmesys ir kartu praleistas laikas, o ne materialios dovanos. Įveskite į savo gyvenimą ritualą: kiekvieną vakarą aptarkite su mažyliu, kaip praėjo diena, ar skaitykite prieš miegą.
- Savo norų projekcija. Suaugusieji, augę griežtumo ar nepritekliaus sąlygomis, nori, kad jų vaikas nepatirtų tų pačių sunkumų, ir stengiasi duoti vaikams viską be apribojimų. Dėl to mažylis nustoja vertinti daiktus, nes žino: tereikia paprašyti – ir jis gaus norimą daiktą. Kad to išvengtumėte, galite, pavyzdžiui, įvesti norimo daikto „užsidirbimo“ sistemą: „Gali gauti šį žaislą, jei pats prižiūrėsi savo daiktus ar padėsi namuose.“ Tai ne bausmė, o būdas parodyti, kad gyvenime daug kas pasiekiama pastangomis.
- Vaiko emocijų baimė. Daugelis tėvų bijo ašarų, riksmo ir isterijų, galvodami, kad jei vaikas nusiminęs, jie pasielgė neteisingai. Dėl to mažylis pradeda suprasti: emocijos – tai manipuliacijos įrankis. „Mamai svarbu būti nuosekliai: jei taisyklė nustatyta, jos turi būti laikomasi. Nuo vaiko isterijos lygio neturėtų priklausyti, ar jis jos laikysis, ar ne“, – dalijasi patirtimi specialistė.
Ribų nustatymas: mylinti ar dominuojanti pozicija?
Vaikas – tai žmogus, kuris tik mokosi suprasti save ir aplinkinį pasaulį. Jis bando, klysta, išreiškia emocijas taip, kaip moka. Ir tėvų užduotis – ne slopinti, o nukreipti, ir daryti tai atsargiai. Tyrėjai yra išskyrę kelis netinkamo šeimos auklėjimo tipus, galinčius sukelti problemų vaikams ateityje. Vienas jų – dominuojanti hipergloba, kai tėvai pernelyg globoja vaiką, slopindami jo savarankiškumą ir iniciatyvą.
Kai ribos nustatomos su meile, vaikas žino, kad jam galima reikšti savo emocijas, bet priimtinose ribose. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad mažylis sako negražius žodžius:
- Dominuojanti pozicija: „Taip negalima! Keiksiesi – nubausiu!“
- Mylinti pozicija: „Oho, sužinojai naują žodį! O žinai, ką jis reiškia? Jis vartojamas, kai žmogus pyksta, bet yra kitų žodžių šioms emocijoms išreikšti. Geriau vartoti juos, juk negirdėjai, kad aš vartočiau tokius posakius.“
Ką daryti, jei vaikas įpratęs prie visko?
Jei vaikai jau užauginti visko leidimo atmosferoje, svarbu pradėti nustatyti taisykles. Yra keli pagrindiniai principai, kurių verta laikytis:
- Palaipsniškumas. Staigus įpročių keitimas gali sukelti mažylio pasipriešinimą. Svarbu aiškinti naujas taisykles, kad jis suprastų jų prasmę, ir daryti tai etapais.
- Emocijų priėmimas. Vaikai nusimena, kai susiduria su atsisakymu, ypač jei anksčiau su jais visada sutikdavo. Reikia ne nuvertinti jų jausmų, o padėti jiems susidoroti su nusivylimu.
- Taisyklių aiškumas. Nuoseklumas padeda mažyliui jaustis saugiai, nes gyvenimas tampa jam suprantamas ir nuspėjamas.
„Įsivaizduokite, kad jūsų namuose pratrūko vamzdis. Galima kaskart jį apvynioti lipnia juosta, bet problema liks. O galima pakeisti dalimis, išsiaiškinti sistemą, ir ji pradės veikti teisingai. Taip pat ir su mažyliu: geriau skirti pastangų ribų ir taisyklių nustatymui, nei bandyti kovoti su jų nebuvimo pasekmėmis“, – paaiškino vaikų psichologas. Supratimas, kad visko leisti vaikui negalima, yra investicija į jo gebėjimą sėkmingai gyventi visuomenėje.
Auginame laimingą ateitį
Auklėjimas su meile ir aiškiomis ribomis padeda vaikui jaustis saugiam, suprastam ir pasiruošusiam gyvenimo iššūkiams. Tai kelias į savarankišką, atsakingą ir laimingą suaugusiojo gyvenimą. Taisyklė „visko leisti vaikui negalima“ skirta ne varžyti, o parodyti kelią.
