Skausmas – Jūsų supergalia: kodėl jautrumas nėra silpnybė
Knygos „Untamed“ įkvėptas straipsnis apie tai, kodėl visuomenė bijo jautrių žmonių ir kaip skausmą paversti savo didžiausiu augimo varikliu.
- Jautrumas yra ne trūkumas, o neurologinis ypatumas, leidžiantis giliau apdoroti informaciją.
- Visuomenė dažnai atmeta jautrius žmones, nes jie yra „nepatogūs“ ir verčia pamatyti skaudžią tiesą.
- Skausmo vengimas (kančia) yra tragiškas, o sąmoningas skausmo išgyvenimas yra magiškas augimo kuras.
- Jūsų jautrumas nurodo, kas Jums svarbiausia, ir yra Jūsų asmeninė „supergalia“ keisti pasaulį.
„Tu vėl viską imi per giliai į širdį.“ „Būk paprastesnė, kam taip reaguoti?“ „Neverta dėl to taip jaudintis.“ Jei esate moteris, kuriai bent kartą gyvenime buvo skirti šie žodžiai, tikėtina, kad priklausote ypatingai žmonių grupei. Grupei tų, kurie jaučia stipriau, pastebi giliau ir išgyvena intensyviau. Ir, tikėtina, visą gyvenimą jautėtės dėl to „neteisinga“ ar „sugedusi“.
Mūsų kultūra jautrumą dažnai įvardija kaip trūkumą. Esame mokomos slėpti ašaras, racionalizuoti jausmus ir „susiiimti“. Mus moko, kad stiprybė – tai gebėjimas nejausti skausmo. Tačiau rašytoja Glennon Doyle savo knygoje „Untamed“ siūlo radikaliai priešingą požiūrį: jautrumas ir gebėjimas jausti gilų skausmą yra ne Jūsų silpnybė, o didžiausia supergalia. Tai įrankis, galintis Jus pažadinti ir pakeisti Jūsų gyvenimą.
Jautrumas kaip diagnozė: kodėl pasauliui nepatogūs „per jautrūs“ žmonės?
Glennon Doyle dalijasi giliai ją sukrėtusia istorija apie savo dukrą Tish. Vaikų darželyje auklėtoja vaikams papasakojo apie globalinį atšilimą ir parodė tirpstančiame ledyne įstrigusios baltosios meškos nuotrauką. Vaikai nuliūdo, bet nuskambėjus skambučiui, visi linksmai išbėgo žaisti į kiemą.
Visi, išskyrus Tish.
Ji liko sėdėti ant kilimo, visiškai paralyžiuota suvoktos informacijos. Ji negalėjo žaisti. Visą mėnesį ji kalbėjo tik apie baltąsias meškas. Ji piešė jas, rengė joms „rinkliavas“, o vakarais klausinėjo mamos: „Bet ar suaugusieji žino? Ką jie darys? Mama, jei dabar niekam nerūpi meškos, vadinasi, greitai ateis ir mūsų eilė?“
Doyle rašo, kad iš pradžių ją, kaip mamą, ši dukros „obsesija“ vargino. Ji bandė Tish pralinksminti, nukreipti mintis, net pameluoti, kad „viskas jau sutvarkyta“. Kol vieną vakarą, išgirdusi dukros klausimą, ji suvokė: „Mano dukra nėra sugedusi. Ji vienintelė kambaryje, kuri girdi tiesą. Ji nėra išprotėjusi, kad dėl to liūdi. Mes išprotėję, kad neliūdime.“
Tish yra pavyzdys žmogaus, kuris pasaulį jaučia kitaip. Mūsų visuomenė, sako Doyle, yra pragmatiška ir efektyvi. Mes norime greitų sprendimų ir judėti pirmyn. Jautrūs žmonės, tokie kaip Tish, yra „nepatogūs“. Jie pastebi skausmą, neteisybę, grožio trapumą ir negali tiesiog „judėti toliau“. Jie verčia mus sustoti ir pamatyti tai, ką taip stengiamės ignoruoti. Kaip rašo Glennon: „Jie yra kanarėlės anglies kasykloje. Jie pirmieji pajunta nuodus ore.“ Ir svarbiausia – niekas negali būti pagydyta, kol tai nėra pajaučiama.
Mokslinis požiūris: ką reiškia būti itin jautriam žmogui?
Šis Glennon Doyle pastebėjimas nėra tik poetinė metafora. Tai, kad jautrumas nėra silpnybė, o įgimtas bruožas, patvirtina ir mokslas.
Psichologė Dr. Elaine N. Aron, dešimtmečius tyrinėjanti šį reiškinį, įvedė terminą „Itin jautrus asmuo“ (angl. Highly Sensitive Person, HSP). Tai nėra sutrikimas ar diagnozė. Tai – įgimtas neurologinis bruožas, dar vadinamas sensorinio apdorojimo jautrumu (angl. Sensory Processing Sensitivity, SPS), kurį turi apie 15-20% visų žmonių (ir gyvūnų!).
Ką tai reiškia praktiškai?
- Gilesnis informacijos apdorojimas: Itin jautrūs žmonės informaciją apdoroja kur kas giliau nei kiti. Kai Jūs matote nuotrauką, Jūs ne tik ją matote – Jūs ją analizuojate, lyginate su buvusiomis patirtimis, pastebite smulkiausias detales ir emocinius niuansus. Būtent tai ir nutiko Tish su baltosiomis meškomis.
- Padidėjęs emocionalumas ir empatija: Jūs ne tik suprantate kito žmogaus jausmus – Jūs juos tiesiog „sugeriate“ ir išgyvenate kaip savus. Dėl to filmai atrodo realesni, muzika paliečia giliau, o pasaulio neteisybė žeidžia asmeniškai.
- Jautrumas aplinkos dirgikliams: Ryškios šviesos, aštrūs kvapai, garsūs garsai ar net šiurkštus audinys gali Jus greičiau išvarginti, nes Jūsų nervų sistema yra tiesiog labiau apkraunama.
Kaip rašoma portale Psychology Today, šis bruožas turi evoliucinę prasmę. Visuomenei visada reikėjo „karalių- karių“ (kurie veikia greitai ir drąsiai) ir „karalių-patarėjų“ (kurie pastebi niuansus, numato pasekmes ir jaučia pavojų). Jautrūs žmonės yra tie „patarėjai“. Jų vaidmuo – jausti, analizuoti ir perspėti.
Nebijokite jausti: kodėl skausmas yra Jūsų augimo kuras?
Jei jautrumas yra Jūsų operacinė sistema, tai skausmas yra neišvengiama jos funkcija. Jautrūs žmonės paprasčiausiai jaučia daugiau skausmo – tiek savo, tiek svetimo.
Visuomenė mums siūlo tūkstančius būdų šį skausmą nuslopinti: apsipirkinėjimas, alkoholis, maistas, nuolatinis užimtumas, socialinių tinklų srautas. Mes darome viską, kad tik nereikėtų susidurti su tuo, ką jaučiame.
Glennon Doyle, pati perėjusi priklausomybių ir valgymo sutrikimų pragarą, teigia, kad didžiausias jos atradimas buvo suvokimas: „Būti pilnaverčiu žmogumi nereiškia visada jaustis laimingam. Tai reiškia jausti viską.“
Ji siūlo atskirti du terminus: skausmą (angl. Pain) ir kančią (angl. Suffering).
- Skausmas yra neišvengiamas. Tai gyvenimo dalis. Tai jausmas, kylantis dėl netekties, išdavystės, ligos ar neteisybės.
- Kančia yra pasirenkama. Tai yra tai, ką mes darome, kad išvengtume skausmo. Tai slopinimas, neigimas, bėgimas, savęs gailėjimas.
Pasak Doyle, skausmas nėra tragiškas – jis yra magiškas. Skausmas yra Jūsų augimo kuras. Jis yra tarsi dvasinis gaisras, kuris išdegina viską, kas Jumyse yra netikra, nereikalinga, primesta. Tik perėję per skausmo ugnį, mes galime atgimti iš pelenų stipresni ir tikresni. „Pirmiausia skausmas, tada laukimas, o tada – prisikėlimas“, – rašo ji.
Bėgdami nuo skausmo, mes pasmerkiame save kančiai ir sustabdome savo evoliuciją. Liekame įstrigę tame pačiame lygyje, kartodami tas pačias klaidas, nes neišdrįsome išmokti pamokos, kurią atnešė skausmas.
Kaip paversti jautrumą ir skausmą savo stiprybe?
Supratimas, kad Jūsų jautrumas yra dovana, o skausmas – mokytojas, yra pirmas žingsnis. Štai keletas praktinių būdų, kaip šią teoriją pritaikyti gyvenime.
Pripažinkite savo jautrumą (o ne gydykite jį)
Nustokite matyti save kaip „per jautrią“ ar „sugedusią“. Jūs nesate. Jūs esate tiesiog kitaip sukalibruota. Kitą kartą, kai pajusite artėjančią emocijų bangą, užuot save kritikavę („Ir vėl aš…“), pabandykite pasakyti sau: „Aš jaučiu stipriai, nes esu jautrus žmogus. Tai mano prigimtis. Ką šis jausmas nori man pasakyti?“
Leiskite sau jausti (užuot slopinę)
Kai ateina skausmas – ar tai būtų liūdesys, pyktis, ar nusivylimas – neskubėkite jo „taisyti“. Nesigriebkite telefono, šokolado ar vyno taurės. Pabūkite su tuo jausmu. Glennon Doyle rašo: „Aš galiu išgyventi bet kokį jausmą ir nemirti. Tai, kas maniau mane nužudys, nenužudė.“ Pasitikėkite, kad esate stipresnė už bet kokį jausmą. Leiskite jam ateiti, pabūti ir išeiti. Tik taip jis atliks savo darbą ir transformuos Jus.
Naudokite jautrumą kaip kompasą
Jūsų jautrumas yra Jūsų asmeninis kompasas, rodantis, kas Jums iš tiesų rūpi. Atkreipkite dėmesį, kas būtent Jus skaudina labiausiai?
- Ar negalite pakęsti neteisybės darbe? Galbūt Jūsų pašaukimas – kovoti už pokyčius.
- Ar Jums plyšta širdis matant vienišus senelius? Galbūt Jūs galite skirti valandą per savaitę savanorystei.
- Ar Jus siutina vartotojiškumas? Galbūt Jūsų kelias – tvarumas ir sąmoningas gyvenimas.
Doyle sako, kad tai, kas labiausiai laužo Jūsų širdį, tikėtina, ir yra Jūsų pašaukimas, Jūsų sritis, kurią atėjote „gydyti“. Jūsų skausmas rodo kryptį.
Mums visą gyvenimą buvo sakoma, kad jautrumas yra silpnybė. Bet tai yra melas. Tai yra didžiausias melas, skirtas tam, kad mes būtume patogios ir tylios. Jūsų jautrumas, Jūsų gebėjimas jausti gilų skausmą ir didžiulę empatiją yra tiesioginis įrodymas, kad Jūs esate gyva. Jūs esate ta, kuri jaučia nuodus ore. Jūs esate ta, kuri mato tiesą. Jūs esate „pranašė“, kaip Tish. Ir pasauliui dar niekada taip desperatiškai nereikėjo Jūsų supergalios, kaip dabar.
