Vengiantis prieraišumo stilius: kodėl artumas gąsdina ir kaip išlaikyti „saugų atstumą“?

Ar Jums pažįstama ši situacija: susipažįstate su nuostabiu žmogumi, pirmieji pasimatymai atrodo tobuli, jaučiate kibirkštį, bet staiga… jis atsitraukia? O gal pati jaučiate, kad vos tik santykiai tampa rimti ir partneris pradeda kalbėti apie bendrą ateitį, Jums norisi bėgti neatsigręžiant, nes jaučiatės tarsi „uždūstanti“?

Jei šis scenarijus skamba pažįstamai, tikėtina, kad susidūrėte su vengiančiu prieraišumo stiliumi. Knygos „Attached“ autoriai Kelly Brennan, Catherine Clark bei Phillip Shave šį tipą vadina „vienišais keliautojais“ . Tai žmonės, kurie meilę ir laisvę dažnai mato kaip viena kitai prieštaraujančias vertybes.

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas iš tiesų slypi už šalto fasado, kodėl nepriklausomybė tampa skydu nuo meilės ir kaip atpažinti pasąmonines strategijas, kurios trukdo kurti tikrą artumą.

Ar tikrai jiems nereikia meilės?

Dažnas mitas apie žmones, turinčius vengiantį prieraišumo stilių, yra tas, kad jie yra bejausmiai, „kietaširdžiai“ ar tiesiog neturi poreikio būti su kuo nors artimi. Išoriškai jie gali atrodyti itin savarankiški, pasitikintys savimi ir netgi žiūrėti iš aukšto į tuos, kurie „priklauso“ nuo savo partnerių.

Tačiau mokslas atskleidžia visai kitokią tiesą. Tyrimai rodo, kad vengiantys žmonės turi lygiai tokį patį biologinį poreikį artumui kaip ir visi kiti. Skirtumas tas, kad jie išmoko šį poreikį aktyviai slopinti.

Viename iškalbingame eksperimente mokslininkai Mario Mikulincer ir Phillip Shaver stebėjo dalyvių reakcijas į žodžius, susijusius su išsiskyrimu ir netektimi. Kai vengiantys žmonės galėjo sąmoningai kontroliuoti savo dėmesį, jie ignoravo šiuos žodžius. Tačiau kai mokslininkai juos išblaškė kita užduotimi, jų pasąmoninė reakcija į artumo praradimo grėsmę buvo tokia pat stipri, kaip ir nerimastingų žmonių . Tai reiškia, kad jų „šaltumas“ yra ne prigimtis, o gynybinė siena, pastatyta tam, kad apsisaugotų nuo skausmo.

Deaktyvuojančios strategijos: kaip „išjungti“ meilę

Jei turite vengiantį prieraišumo stilių (arba Jūsų partneris jį turi), turbūt pastebėjote, kad santykiuose nuolat vyksta tam tikras „šokis“: vienas žingsnis pirmyn, du atgal. Knygos „Attached” autoriai tai vadina deaktyvuojančiomis strategijomis. Tai bet koks elgesys ar mintys, skirtos nuslopinti kylantį artumo jausmą ir atkurti saugų atstumą.

Šios strategijos veikia automatiškai. Vos tik pajaučiate, kad kažkas tampa per daug svarbus, pasąmonė įjungia stabdžius. Ar atpažįstate šiuos veiksmus?

• Fiksavimasis į trūkumus: Staiga pradedate pastebėti, kad partneris „ne taip“ kramto, jo balsas erzina arba jis netinkamai rengiasi. Mažos smulkmenos tampa didžiulėmis kliūtimis jausmams.
• „Aš dar nepasiruošęs įsipareigoti“: Nors esate kartu jau kelerius metus, vis dar laikote santykius neapibrėžtame statuse, sakydama, kad Jums reikia laiko.
• Atsitraukimas po gerų akimirkų: Po nuostabaus, intymaus savaitgalio staiga dingstate, neatsakote į žinutes arba tampate emociškai šalta. Tai būdas „įkvėpti oro“.
• Paslaptys ir nutylėjimai: Jaučiate poreikį turėti paslapčių ar nepasakoti partneriui apie savo planus, kad išlaikytumėte nepriklausomybės jausmą.
• Fizinis atstumas: Vengiate miegoti apsikabinus, nenorite dalintis viena antklode arba einate per žingsnį priekyje partnerio.

Šios strategijos yra Jūsų įrankiai išlaikyti atstumą. Tačiau problema ta, kad naudodama juos, Jūs atstumiate ne tik galimą skausmą, bet ir galimybę patirti tikrą laimę. Tyrimai rodo, kad vengiantys žmonės santykiuose jaučiasi mažiau laimingi nei tie, kurie leidžia sau atsiverti.

Spąstai, kuriuos sau paspendžiate: „Vaiduoklis eks“ ir „Tas vienintelis“

Yra dvi itin klastingos proto gudrybės, kurias naudoja vengiantys žmonės, kad pateisintų savo atsitraukimą nuo esamo partnerio.

1. „Vaiduoklis eks“ (The Phantom Ex)

Ar dažnai pagaunate save idealizuojant buvusį partnerį? Prisimenate jį kaip savo gyvenimo meilę, vienintelį, kuris Jus suprato? Ironiška, bet kol buvote kartu, tikriausiai matėte daugybę jo trūkumų ir norėjote daugiau erdvės. Tačiau dabar, kai jis nepasiekiamas (ir nebekelia grėsmės Jūsų nepriklausomybei), jis tampa tobulas.

Ši nostalgija veikia kaip galingas skydas. Ji leidžia Jums laikyti esamą partnerį per atstumą, lyginant jį su nepasiekiamu idealu. „Jis geras, bet tai ne tas pats, kas buvo su Jonu…“ – ir durys į artumą užsidaro.

2. Tobulo partnerio laukimas („The One“)

Kita strategija – tikėjimas, kad kažkur egzistuoja „tas vienintelis“, kuris bus tobulas: atitiks visus kriterijus, nereikalaus kompromisų ir su kuriuo viskas bus lengva. Kol ieškote šio mito, turite puikų pasiteisinimą neįsileisti į širdį realių, netobulų žmonių, kurie yra šalia.

Nepriklausomybė ar baimė priklausyti?

Žmonės su vengiančiu prieraišumo stiliumi dažnai painioja savarankiškumą (self-reliance) su nepriklausomybe. Jie tiki, kad gali pasikliauti tik savimi ir kad priklausyti nuo kito žmogaus yra silpnybė. „Man nieko nereikia“, „Aš geriausiai viską pasidarau pati“ – tai jų mantros.

Tačiau knygos autoriai pateikia „priklausomybės paradoksą“: kuo saugiau jaučiamės priklausydami nuo partnerio, tuo savarankiškesni ir drąsesni galime būti išoriniame pasaulyje. Atstumdami pagalbą ir artumą, Jūs ne tampate stipresnė, o tiesiog labiau vieniša ir prisiimate visą gyvenimo naštą sau.

Ką daryti, jei atpažinote savyje vengiantį stilių?

Jei skaitydama šį straipsnį atpažinote save, nenusiminkite. Jūs nesate pasmerkta vienatvei. Prieraišumo stilius galima keisti, o pirmasis žingsnis – sąmoningumas. Štai keletas patarimų iš knygos „Attached“, kaip prisijaukinti artumą:

1. Atpažinkite deaktyvavimą

Kai kitą kartą pajusite norą atsitraukti ar pradėsite mintyse kritikuoti partnerį dėl smulkmenų, sustokite. Paklauskite savęs: „Ar jis tikrai toks blogas, ar aš tiesiog išsigandau artumo?“. Supratimas, kad tai Jūsų gynybinė reakcija, o ne tiesa apie partnerį, gali pakeisti viską.

2. Nustokite idealizuoti „Vaiduoklį eks“

Kai pagaunate save svajojant apie buvusįjį, priminkite sau realybę. Kodėl išsiskyrėte? Kokie buvo jo trūkumai? Pripažinkite, kad tas santykis baigėsi ne be priežasties, ir neleiskite praeities šešėliui temdyti dabarties galimybių.

3. Praktikuokite dėkingumą

Vengiantys žmonės linkę matyti stiklinę kaip pusiau tuščią. Sąmoningai treniruokite savo protą pastebėti teigiamus partnerio veiksmus. Kiekvieną vakarą užsirašykite bent vieną dalyką, kurį partneris padarė dėl Jūsų gerovės. Tai padės atsverti automatinį neigiamą vertinimą.

4. Raskite saugų partnerį

Jei esate vieniša, ieškokite žmogaus su saugiu prieraišumo stiliumi. Saugūs žmonės nereikalauja, nespaudžia ir nežaidžia žaidimų. Jie suteikia erdvės, bet kartu yra patikimi. Tai geriausia terpė Jums išmokti pasitikėti ir atsiverti. Nerimastingas partneris, deja, tik sustiprins Jūsų norą bėgti.

5. Naudokite „išblaškymo“ strategiją

Kadangi artumas Jums kelia įtampą, bendraukite veiklos metu. Eikite kartu į žygius, gaminkite maistą, sportuokite. Kai dėmesys nukreiptas į veiklą, Jūsų gynybiniai mechanizmai atsipalaiduoja, ir tampa lengviau jausti ryšį be baimės būti „prarytai“.

Vengiantis prieraišumo stilius nėra nuosprendis. Tai tik išmokta strategija, kuri kažkada Jus saugojo, bet dabar galbūt tapo kalėjimu. Išdrįsus po truputį nuleisti tiltą per savo gynybinę sieną, galite atrasti, kad kitoje pusėje laukia ne pavojus, o ramybė ir palaikymas, kurio giliai širdyje visada troškote.