Vaikų alergija: kaip atpažinti ir padėti?

Nuolatinis čiaudulys, varginanti sloga, odos bėrimai ar pilvo skausmai – tai simptomai, su kuriais susiduria daugybė tėvų. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, alergija vargina maždaug kas penktą vaiką, ir šis skaičius nuolat auga. Tėvams tai kelia didelį nerimą ir daugybę klausimų: kodėl tai vyksta, kaip atpažinti tikrąją priežastį ir, svarbiausia, kaip padėti savo vaikui?

Šis išsamus gidas padės jums geriau suprasti vaikų alergijas – nuo dažniausių alergenų iki prevencijos ir moderniausių gydymo metodų.

Kas yra alergija ir kodėl ji kyla?

Paprasčiau tariant, alergija – tai perdėta ir „klaidinga“ organizmo imuninės sistemos reakcija į visiškai įprastas ir normaliai nekenksmingas aplinkos medžiagas. Dėl neaiškių priežasčių imuninė sistema tam tikras medžiagas, pavyzdžiui, žiedadulkes ar pieno baltymą, palaiko pavojingu priešu ir pradeda gaminti antikūnus, kad su juo kovotų. Būtent ši kova ir sukelia mums matomus alergijos simptomus.

Dažniausi „kaltininkai“: išsamus alergenų gidas

Alergenų, galinčių išprovokuoti reakciją, yra daugybė, tačiau vaikų amžiuje dažniausiai pasitaiko kelios pagrindinės grupės.

• Maisto alergenai. Tai dažniausia alergijų rūšis kūdikiams ir mažiems vaikams. Nors alerizuoti gali beveik bet koks produktas, išskiriamas vadinamasis „didysis aštuonetas“: pienas, kiaušiniai, kviečiai, soja, žemės riešutai, lazdyno tipo riešutai, žuvis ir vėžiagyviai. Pavyzdžiui, alergija karvės pienui kūdikiams dažnai pasireiškia pilvo diegliais ir odos bėrimais, o alergija riešutams gali sukelti itin pavojingas, ūmias reakcijas.
• Įkvepiamieji (respiraciniai) alergenai. Šios alergijos paprastai pasireiškia vyresniems vaikams.
  • Žiedadulkės: Pavasarį alergiją dažniausiai sukelia medžių (beržo, alksnio) žiedadulkės, o vasaros viduryje – pievų žolių. Ši alergijos rūšis yra geriausiai žinoma kaip šienligė.
  • Namų dulkių erkutės: Tai mikroskopiniai, akimi nematomi voragyviai, gyvenantys mūsų patalynėje, kilimuose, minkštuose balduose. Alergiją sukelia ne pačios erkutės, o jų išmatų dalelės. Simptomai dažniausiai paūmėja rytais arba būnant patalpose.
  • Gyvūnų epidermis: Priešingai populiariam įsitikinimui, alergiją sukelia ne gyvūno kailis, o jo epidermio dalelės (pleiskanos), seilės ar šlapimas. Dėl to net ir trumpaplaukiai ar beplaukiai gyvūnai gali būti stiprūs alergenai.
  • Pelėsių sporos: Pelėsis mėgsta drėgnas, prastai vėdinamas vietas, pavyzdžiui, vonios kambarius, rūsius. Jo sporos, pasklidusios ore, gali sukelti kvėpavimo takų alergijas.
• Kiti alergenai. Reakciją gali sukelti ir vabzdžių (bičių, vapsvų) įgėlimai ar tam tikri vaistai, pavyzdžiui, antibiotikai.

Kaip atpažinti alergijos simptomus?

Alergija gali pasireikšti labai įvairiai, paveikdama skirtingas organų sistemas. Tėvams svarbu atkreipti dėmesį į šiuos požymius:

• Odos reakcijos: bėrimai (dilgėlinė), paraudimas, niežulys, sausumas, atopinis dermatitas (egzema).
• Kvėpavimo takų simptomai: dažnas čiaudulys, sloga („bėganti nosis“), akių paraudimas ir ašarojimas, kosulys, dusulys, švokštimas.
• Virškinimo sistemos sutrikimai: pilvo skausmas, pūtimas, vėmimas, viduriavimas.

Sunkiausiais atvejais gali išsivystyti gyvybei pavojingos reakcijos – angioedema (staigus ir masyvus audinių patinimas) ar anafilaksinis šokas, todėl pastebėjus staigų būklės blogėjimą, būtina nedelsiant kviesti greitąją pagalbą.

Ką daryti, įtarus alergiją? Diagnostika ir gydymas

Jei įtariate, kad jūsų vaikas gali būti alergiškas, svarbiausia – neužsiimti savigyda ir neatidėlioti vizito pas gydytoją. Tikslią diagnozę gali nustatyti tik gydytojas pediatras arba vaikų alergologas ir klinikinis imunologas.

• Kaip nustatoma alergija? Gydytojas, išklausęs jūsų nusiskundimų, gali paskirti vieną ar kelis tyrimus:
  • Odos dūrio mėginiai: Tai greitas ir informatyvus tyrimas. Ant dilbio odos užlašinama lašelių su įvairiais alergenų ekstraktais ir specialiu instrumentu oda lengvai įduriama. Jei po 15-20 minučių dūrio vietoje atsiranda paraudimas ir patinimas, panašus į uodo įkandimą, reakcija į tą alergeną yra teigiama.
  • Kraujo tyrimai: Iš venos paimamas kraujas ir laboratorijoje nustatomas specifinių Imunoglobulino E (IgE) antikūnų kiekis, nukreiptas prieš konkrečius alergenus. Šis tyrimas dažnai atliekamas mažiems vaikams arba kai odos mėginių atlikti negalima.
• Modernus gydymas: ne tik simptomų slopinimas. Tradicinis alergijos gydymas remiasi simptomus malšinančiais vaistais ir alergeno vengimu. Šiuolaikinė medicina siūlo inovatyvų gydymo metodą – alergenų specifinę imunoterapiją (ASIT). Tai vienintelis būdas, kuris gydo pačią ligos priežastį. Gydymo metu pacientui reguliariai duodamos mažos alergeno dozės (lašų ar tablečių pavidalu), taip pamažu „išmokant“ imuninę sistemą nereaguoti į alergeną taip audringai. Nors gydymas trunka ilgai (nuo 3 iki 5 metų), jis yra itin veiksmingas ir gali visiškai pakeisti vaiko gyvenimo kokybę.

Prevencija ir aplinkos pritaikymas

Nors visiškai išvengti alergijos neįmanoma, galima ženkliai palengvinti vaiko būklę, tinkamai pritaikius aplinką.

• Jei alergija dulkių erkutėms: Reguliariai (kartą per savaitę) skalbkite patalynę aukštesnėje nei 60 °C temperatūroje. Čiužinius, antklodes ir pagalves įvilkite į specialius, erkutėms nepralaidžius užvalkalus. Atsisakykite kilimų, sunkių užuolaidų ir minkštų žaislų kaupimo vaiko kambaryje. Dažnai vėdinkite patalpas ir palaikykite sausesnį orą.
• Jei alergija žiedadulkėms: Žiedadulkių sezono metu grįžus iš lauko išplaukite vaikui veidą ir rankas, jei įmanoma – perrenkite drabužius. Langus laikykite uždarus, ypač rytais ir vėjuotomis dienomis. Nedžiaukite skalbinių lauke.
• Jei alergija maistui: Atidžiai skaitykite produktų etiketes. Informuokite darželio ar mokyklos personalą apie vaiko alergiją ir apmokykite, kaip elgtis reakcijos atveju.

Atminkite, kad nors alergija yra lėtinė liga, šiandien ji sėkmingai diagnozuojama ir kontroliuojama. Svarbiausia – laiku kreiptis pagalbos ir bendradarbiauti su gydytoju.