„Uždėk kepurytę!“: kaip reaguoti į aplinkinių patarimus ir išlikti ramiai?

Stovite eilėje parduotuvėje, o jūsų kūdikis pradeda po truputį kniurksėti. Jūs rami, nes žinote – laikas popiečio miegui. Tačiau iš nugaros pasigirsta balsas: „Gal jam pilvelį skauda? Pabandykit arbatėlės“. Parke nepažįstama moteris prieina ir taria: „Jam per šalta su tokia striuke, sušals“. O ką jau kalbėti apie artimuosius, kurie, atrodo, turi nuomonę apie viską – nuo mitybos iki migdymo ritualų.

Neprašyti patarimai – tai reiškinys, su kuriuo susiduria absoliučiai kiekviena mama. Ir nors dažniausiai jie sakomi su geromis intencijomis, pirmoji reakcija būna susierzinimas, noras gintis ar net pyktis. Jaučiamės kritikuojamos, nekompetentingos ir nuolat vertinamos. Kaip išmokti reaguoti į šį patarimų srautą ramiai, neprarandant pasitikėjimo savimi ir nesugadinant santykių?

Kodėl visi jaučiasi turintys teisę patarti?

Pirmiausia, svarbu suprasti, kas slypi už šių, atrodytų, įkyrių pastabų. Kaip rodo daugybė mamų patirčių, patarimai retai kada būna skirti įžeisti. Dažniausiai tai yra paties patarėjo asmeninių išgyvenimų, baimių ir prisiminimų projekcija.

Rašytoja Jekaterina Krongauz dalinasi istorija, kaip, užuot susipykusi su eiline praeive, ji pabandė ją išklausyti. Moteris, patarusi apmuturiuoti vaiką, pravirko pasakodama, kaip jos pačios sūnus vaikystėje nuolat sirgo, kaip ji jį slaugė ir kaip dabar jaučiasi vieniša. Staiga paaiškėjo, kad frazė „uždėk kepurytę“ nebuvo kritika, o skausmingo prisiminimo atplaiša ir bandymas apsaugoti kitą nuo savo patirtos kančios.

Supratus tai, pasidaro lengviau. Patarimas dažnai yra ne apie jus ar jūsų vaiką. Tai apie juos. Tai bandymas pasidalinti savo patirtimi, pasijusti reikalingu ar tiesiog užmegzti žmogišką ryšį, nors ir labai nerangiu būdu.

Strategijos išminčiai: kaip reaguoti ir neprarasti savitvardos

Suvokimas, kodėl žmonės taip elgiasi, yra pirmas žingsnis. Antrasis – pasirinkti tinkamą reagavimo strategiją, kuri padės apsaugoti jūsų vidinę ramybę.

Mandagus „Ačiū, pagalvosiu“

Tai universali ir pati efektyviausia frazė bendraujant su nepažįstamaisiais. Jums nereikia nei teisintis, nei aiškintis, nei veltis į ginčus. Šypsena ir rami frazė „Ačiū už jūsų rūpestį“ arba „Būtinai pagalvosiu apie tai“ parodo, kad išgirdote, bet mandagiai užbaigiate pokalbį. Jūs išliekate ori, o patarėjas pasijunta išklausytas.

Empatijos galia: pabandykite išgirsti, kas slypi už žodžių

Jei turite laiko ir emocinių resursų, galite pabandyti pritaikyti gilesnį metodą. Užuot gynusis, pabandykite atspindėti patarėjo jausmą. Pavyzdžiui, į pastabą „Vaikas per mažai valgo!“ galima atsakyti: „Matau, kad jums tai kelia nerimą. Turbūt anksčiau teko daug jaudintis dėl vaikų mitybos?“ Kartais toks klausimas atveria duris nuoširdžiam pokalbiui ir visiškai pakeičia situacijos dinamiką.

Aiškios ribos su artimaisiais (ypač močiutėmis)

Su šeimos nariais situacija sudėtingesnė, nes „ačiū, pagalvosiu“ gali nesuveikti. Čia svarbiausia yra ribų nustatymas. Tai nereiškia pykčio ar ultimatumų. Tai reiškia ramų ir pagarbų savo, kaip mamos, pozicijos įtvirtinimą.

Svarbu kalbėti iš „aš“ pozicijos, pabrėžiant savo jausmus ir sprendimus. Pavyzdžiui: „Mama, aš labai vertinu tavo patirtį, bet šiuo klausimu aš ir vyras nusprendėme daryti kitaip. Man svarbu, kad gerbtumėte mūsų sprendimą.“ Nustatyti sveikas ribas su artimaisiais yra vienas svarbiausių tėvystės įgūdžių. Kaip pataria vaikų psichologai, nuoseklumas ir pagarbi komunikacija yra raktas į sėkmę. Išsamesnių patarimų, kaip bendrauti su seneliais, kurie peržengia ribas, galite rasti autoritetingo JAV tėvystės portalo Parents.com straipsnyje anglų kalba.

Galiausiai, prisiminkite, kad jūs esate savo vaiko ekspertė. Niekas kitas nepraleidžia su juo tiek laiko ir nejaučia jo taip gerai. Neprašyti patarimai visada bus motinystės dalis, bet jūsų reakcija į juos – tai jūsų pasirinkimas. Išmokite atsirinkti, kas vertinga, o kas – tiesiog mandagiai praleisti pro ausis, ir išsaugokite savo energiją tam, kas svarbiausia – džiaugtis buvimu su savo vaiku.