Baimė kaip savigynos menas: kodėl intuicija yra galingiausias jūsų ginklas?

Straipsnio audio versija

„Žudikas tebesiautėja“, „Tave parduos kaip lėlę“, „Pakelės maniakas vėl tyko grobio“… Atidarius naujienų portalą ar įsijungus vakaro žinias, atrodo, kad pasaulis yra viena didelė nusikaltimų scena. Ar jums neatrodo, kad esate gąsdinamos be saiko ir be proto? Žiniasklaida neriasi iš kailio šiaušdama mums plaukus ir pataikaujamai kutendama mūsų baimes, kurdama iliuziją, kad esame visiškai nesaugios.

Ar jums nebado akių nuolat pabrėžiamas aukos bejėgiškumas? Žudikas ar prievartautojas vaizduojamas kaip nenugalimas antžmogis, genialus blogio įsikūnijimas, kuriam pasipriešinti, regis, beviltiška. Mus tikina, kad toks yra gyvenimas, – o rodo vietą, kur jis ką tik baigėsi. Mums aiškina, kad tai – dokumentika, užfiksuota bejausmės kameros, tačiau nutyli, kad ją tam tikra linkme nukreipia žmogaus ranka, siekianti reitingų.

Mums tarsi geranoriškai patariama: „Nekiškite nosies iš namų sutemus“ ir „Bėkite nuo kiekvieno nepažįstamo vyriškio“. Tačiau čia pat tragišku balsu įtikinėjama, kad smurtas neišvengiamas kaip mokesčiai ar blogas oras. Rezultatas? Mes pradedame bijoti ne to, ko reikia, ir ignoruoti tikrus pavojaus signalus.

Šiame straipsnyje kviečiame pakeisti požiūrį į baimę. Remiantis saugumo eksperto Gavino de Beckerio bestseleriu „Baimės dovana“, aptarsime, kaip nustoti būti bejėge auka ir paversti baimę savo geriausiu sąjungininku.

Baimės industrija: kodėl mus gąsdina?

Mums dažnai aiškinama: „Jie rodo smurtą, nes mes žiūrime“. Tačiau tiesa yra kiek kitokia. Žiniasklaida stengiasi įvaryti baimės dozę, kuri paralyžiuotų mus prie ekrano. Baimė yra stipriausia emocija, prikaustanti dėmesį, o tai tiesiogiai kelia televizijų reitingus ir portalų paspaudimus.

Kai apie tą pačią žmogžudystę transliuojama penkiais kanalais penkis kartus per dieną, o socialiniuose tinkluose tai aptarinėjama visą savaitę, mūsų smegenys apgaunamos. Ima rodytis, kad įvyko ne vienas nusikaltimas, o dvidešimt penki. Susidaro įspūdis, kad pavojus tyko visur. Net užsirakinusios nuosavuose namuose ir vakare įsijungusios televizorių pasijuntate esančios pavojingoje zonoje. Regite lavondėmes stambiu planu ir girdite tragišką žurnalisto balsą: „Deja, šiai moteriai nepavyko jų išvengti…“

„Pakaks! – norisi sušukti. – Tik jau negąsdinkite manęs lavondėmėmis!“ Šis dirbtinis nerimas yra žalingas. Jis verčia mus gyventi nuolatinėje įtampoje, bet paradoksaliai atbukina tikrąjį savisaugos instinktą. Mitas apie aukos (dažniausiai, žinoma, moters) bejėgiškumą palaipsniui griūva. Net fiziškai silpna moteris, tapusi smurto ar agresijos taikiniu, nebūtinai tampa bejėge auka.

„Baimės dovana“: knyga, pakeitusi požiūrį į saugumą

Ar žinote, kad baimė gali ne tik paralyžiuoti, bet ir skatinti mąstyti, veikti? Kad išgąstis kartais gali būti ne tik mirtinas, bet ir protingas? Apie tai kalba amerikiečio Gavino de Beckerio knyga „Baimės dovana“ (The Gift of Fear). Ji moko, kaip pasinaudoti savo baime ir pasikliauti intuicija, užuot pasidavus panikai ir likimui.

Tai, kad ši knyga tapo pasauliniu bestseleriu, rodo svarbų visuomenės pokytį: moterys nebenori būti vargšėmis aukomis ir nuolankiai laukti raumeningo gelbėtojo, kuris galbūt (o greičiausiai – niekada) neateis. Jos supranta: išsigelbėti dažniausiai tenka pačioms.

Pats G. de Beckeris nėra teoretikas, rašantis iš saugaus kabineto. Jo patirtis grįsta asmenine trauma ir profesionaliu darbu. Vaikystėje jis buvo terorizuojamas nuo narkotikų priklausomos motinos ir nuolat juto realų pavojų gyvybei. Ne viena patėviui skirta kulka prazvimbė Gavinui pro pat galvą. Tačiau jis nepalūžo, nepasidarė baimingas neurotikas. Atvirkščiai – patyręs prievartą savo kailiu, užaugęs ėmėsi rimtų smurto psichologijos tyrimų. G. de Beckeris dirbo JAV prezidentų R. Reagano, G. Busho ir W. Clintono saugumo patarėju, o jo vadovaujama agentūra sėkmingai saugo įžymybes nuo persekiotojų maniakų.

Intuicija – jūsų centrinė smegenų žvalgyba

Puiku, jei mokate šaudyti, nešiojatės dujų balionėlį arba esate įvaldžiusi kovos menus. Tačiau realioje situacijoje pasinaudoti jais galite ir nespėti, jei nelavinate savo svarbiausio ginklo – intuicijos.

Jums nereikia karštligiškai mąstyti, kaip išsitraukti šį subtilų „ginklą“ iš rankinuko. Užpuolikas negali išmušti jo jums iš rankų, atimti ar atsukti prieš jus. Būtent intuicija suteikia galimybę laiku pastebėti pavojų ir jo išvengti, o jei jau per vėlu išvengti – staigiai sumesti, kaip atremti antpuolį.

Įprasta manyti, kad intuicija – tai menkai pagrįstos spėlionės, kažkas alogiško, iracionalaus ar mistiško. Kai kurie vyrai moterišką intuiciją vis dar laiko lygiaverte ironiškai „moteriškai logikai“. Tačiau mokslas teigia ką kita. Intuicija – tai aukščiausio lygio pažinimo procesas. Tai numatymas, atsirandantis iki sąmoningo žinojimo.

Psichologai intuiciją apibūdina kaip žaibišką tūkstančių smulkių pojūčių, nepasiekusių sąmonės slenksčio, sintezę. Jūsų smegenys fiksuoja viską:

• Mikroskopinius veido raumenų judesius;
• Balso tembro pasikeitimą;
• Kūno kalbą, neatitinkančią sakomų žodžių;
• Aplinkos detales (pvz., atidarytas langas ten, kur jis turėtų būti uždarytas).

Liaudyje tai vadinama „šeštuoju pojūčiu“, o G. de Beckeris ją vadina „žinojimu dar nežinant kodėl“. Kilus pavojui, privalote pasikliauti būtent šiuo signalu, kurį, deja, dažnai atmetate kaip „nepagrįstą“ ar „neprotingą“.

Kodėl mes ignoruojame pavojaus signalus?

Mes skiriamės intuicijos galia ir, svarbiausia, pasitikėjimo ja laipsniu. Vyrai evoliuciškai labiau linkę pasikliauti fizine jėga, ginklu ar logika. Moterys dažnai turi stipresnę prigimtinę intuiciją, tačiau ją neretai atbukina socialinis auklėjimas ir kompleksas „pirmenybė protui“.

Mums nuo mažens kalama į galvą: „Būk mandagi“, „Neįžeisk dėdės“, „Nenusisuk, kai su tavimi kalba“. Mes bijome pasirodyti nemandagios, „isteriškos“ ar kvailos labiau nei bijome būti užpultos.

Įsivaizduokite situaciją: vėlų vakarą viena laukiate lifto. Atsidaro durys, o viduje stovi vyriškis. Jo išvaizdoje nėra nieko kriminalinio, bet jūsų skrandį sutraukia spazmas, o širdis ima daužytis. Ką daro dauguma moterų? Jos įlipa į liftą. Kodėl? Nes nenori įžeisti nepažįstamojo. Jos tikina save: „Baimės akys didelės“, „Kinkos suvirpo be priežasties“, „Negaliu būti tokia paranojikė“.

Tai – mirtina klaida. Ignoruoti intuicijos kuždesį yra neprotinga ir pavojinga. Geriausia neparodžius baimės (bet ir nesirūpinant mandagumu) tiesiog pasakyti „Aš dar palauksiu“ arba ryžtingai nueiti. Geriau pasirodyti keistai, nei važiuoti su įtartinu pakeleiviu… nežinia kur.

Kaip atpažinti maniaką: Holivudas vs. Realybė

Maniakai mus labai domina, ypač seksualiniai ar serijiniai žudikai. Mums smalsu, kaip jie iki to nusirito, kas buvo jų tėvai. Holivudas dosniai žeria šią informaciją – filmai kaip „Avinėlių tylėjimas“ sukuria genialaus, bet šiurpaus žudiko įvaizdį.

Kai „šaukštai po pietų“, visiems atrodo: „Aš tai jau atpažinčiau užpuoliką ir kiaurai permatyčiau jo kėslus!“ Tačiau prisiminkime visiems mums gerai žinomą pakelių maniaką Kazį Jonaitį, kuris daugelį metų žudė jaunas merginas.

Jo istorija simboliška. Pilkai padori išvaizda, lietuviška pavardė, statistinis pilietis, ramiai važinėjęs į darbą. Kaimynai ir bendradarbiai tik skėsčiojo rankomis: „Kas galėjo pamanyti?“. Žmonos nemušė, su kaimynais nesipyko, dirbo be pravaikštų… Kaip tuomet atpažinti „Jonaitį Skerdiką“ tarp kitų padorių Jonaičių? Kaip atskirti žudiką nuo padoraus piliečio tamsioje tarpuvartėje ar automobilių aikštelėje?

Tiesa ta, kad pavojingiausi tipai neturi ypatingų skiriamųjų požymių. Netikėkite filmais: serijiniai žudikai nenešioja juodų apsiaustų, neišsiskuta svastikų pakaušyje, neturi kruvinų tatuiruočių ar bepročio žvilgsnio (bent jau viešumoje). Jie atrodo „kaip visi“, nes sąmoningai stengiasi neišsiskirti ir susilieti su minia.

Tačiau, kad ir kaip jie stengtųsi būti paprastučiai ir simpatiški, jie nėra demonai ir neišgali visko kontroliuoti. Juos išduoda smulkmenos, kurias pirmiausia pastebės jūsų intuicija.

Pavojaus signalai: manipuliatoriaus taktikos

G. de Beckeris savo knygoje išskiria kelias strategijas, kurias naudoja užpuolikai, norėdami užmigdyti aukos budrumą. Jei pastebite šiuos ženklus, jūsų vidinis aliarmas turi klykti:

1. Priverstinis bendrumas (Forced Teaming): Nepažįstamasis vartoja žodį „mes“, nors jūs jo nepažįstate. „Kaip mums sunku su tais krepšiais“, „Na, ir užstrigome mes čia“. Taip jis bando sukurti dirbtinį ryšį ir sumažinti atstumą.
2. Perteklinis žavumas (Charm): Žavumas nėra charakterio savybė, tai – manipuliacijos įrankis. Dauguma prievartautojų nėra pabaisos, puolančios iš krūmų; jie mėgsta susipažinti, pavaišinti, suvaidinti „meilę iš pirmo žvilgsnio“. Jei nepažįstamasis per daug stengiasi įtikti, klausykite intuicijos.
3. Nepriimtas „NE“ (Ignoring No): Tai svarbiausias signalas. Jei pasakėte „ne“ (nenoriu pagalbos, nenoriu kalbėti, nenoriu gėrimo), o vyras bando jus perkalbėti („Na, ko tu tokia nedraugiška“, „Tik vieną taurę“), tai nėra atkaklumas. Tai – bandymas jus kontroliuoti. Žmogus, kuris nepaiso jūsų mažų ribų (žodžio „ne“), nepaisys ir didžiųjų (jūsų fizinio saugumo).
4. Skolininkų kūrimas (Loan Sharking): Jis padaro jums mažą paslaugą (paneša krepšį, atidaro duris), kurios neprašėte, o tada elgiasi taip, lyg būtumėte jam skolinga (pokalbį, telefono numerį, laiką).

Baimė – jūsų patarėja, o ne priešė

Intuityvi baimė ne paralyžiuoja, o mobilizuoja. Ji sukelia psichofiziologinę reakciją „kautis arba bėgti“: širdis ima greičiau plakti, į raumenis priplūsta kraujo, paaštrėja klausa ir rega. Tai energijos pliūpsnis, skirtas išgyvenimui.

Labai svarbu išmokti atskirti tikrąją baimę nuo beprasmio nerimo:

• Tikra baimė yra susieta su konkrečia situacija „čia ir dabar“. Ji aiški, stipri ir ragina veikti nedelsiant.
• Nerimas yra išankstinis, dažnai susijęs su ateitimi („O kas, jei…“), jis vargina ir sekina, bet nesuteikia sprendimo.

Taisyklės, kurias privalote įsiminti:

1. Jeigu staiga pajutote pavojų, priimkite tai kaip faktą. Nekvestionuokite savęs. Jūsų pasąmonė pamatė kažką, ko nespėjo apdoroti sąmonė.
2. Jei pajutote nerimą, ieškokite šaltinio. Ar tai tikrai grėsmė, ar tik jūsų vaizduotė? Bet kokiu atveju, geriau pasitraukti iš situacijos.
3. Nesileiskite gundoma. Neskubėkite „ištirpti“, jei jus pavaišino tikru šampanu ar pasakė komplimentą. Žvelkite atidžiau: ar jo elgesys atitinka kontekstą?
4. Jei šmėkštelėjo „nepaaiškinama baimė“, neužgniaužkite jos. Dažnai būtent tokiu pavidalu intuicija siunčia pavojaus signalus.

Atminkite: jūsų saugumas yra svarbesnis už bet kokias mandagumo taisykles. Geriau pasirodyti nemandagia kale, kuri atsisakė pagalbos ir nuėjo šalin, nei tapti mandagia auka kriminalinės kronikos puslapiuose. Pasitikėkite savo baime – ji yra geriausia dovana, kurią jums davė gamta.