Santykis su kūnu: kodėl jis yra Jūsų tiesos kompasas, o ne priešas?
Kaip nustoti vertinti savo išvaizdą ir pradėti klausytis savo intuicijos signalų. Praktiniai patarimai ryšio su savimi atkūrimui.
- Moterys dažnai praranda ryšį su kūnu, vertindamos jį kaip objektą, o ne kaip subjektą.
- Kūnas siunčia fizinius signalus (įtampą, lengvumą), kurie padeda atskirti tiesą nuo melo.
- Svarbu pakeisti klausimą iš „Kaip aš atrodau?“ į „Kaip aš jaučiuosi?“.
- Kūnas yra namai ir išminties šaltinis, o ne begalinis tobulinimo projektas.
Kiek kartų per dieną Jūs pagalvojate apie savo kūną? Ir kiek iš tų minčių yra teigiamos?
Daugeliui moterų kūnas yra nuolatinis „projektas“. Mes jį stebime, matuojame, slepiame, tobuliname, dažome ir nuolat lyginame su nepasiekiamais standartais. Mes žiūrime į savo kūną iš šalies – tarsi būtume skulptorės, nepatenkintos savo moliu. Mes klausiame: „Ar aš atrodau pakankamai gerai?“
Tačiau retai klausiame kur kas svarbesnio klausimo: „Kaip aš jaučiuosi savo kūne?“
Šiame straipsnyje kviečiu Jus pakeisti perspektyvą. Kas, jei Jūsų kūnas nėra tik objektas, skirtas kitų akims? Kas, jei tai yra vienintelis instrumentas, per kurį Jūsų intuicija bando Jums pasakyti tiesą apie Jūsų gyvenimą, santykius ir sprendimus?
Kodėl mes nustojome girdėti savo kūną?
Nuo mažens mergaitės mokomos, kad jų vertė slypi išvaizdoje. Mums sakoma: „Sėdėk gražiai“, „Šypsokis“, „Būk pasitempusi“. Mes išmokstame ignoruoti tai, ką jaučiame viduje (nepatogumą, norą bėgioti, alkį ar sotumą), kad atitiktume tai, kaip turime atrodyti išorėje.
Laikui bėgant, šis atotrūkis didėja. Mes pradedame gyventi „galvoje“. Mes analizuojame gyvenimą logiškai, o kūną paliekame nuošalyje, prisimindamos jį tik tada, kai jis suserga arba kai pamatome nepageidaujamą raukšlę veidrodyje.
Glennon Doyle knygoje „Untamed“ (liet. „Nesuvaldoma“) rašo apie tai, kaip moterys išmoksta tildyti savo vidinį balsą. Tačiau tas balsas niekur nedingsta – jis persikelia į kūną. Įtampa pečių juostoje, gniužulas gerklėje, nepaaiškinamas nuovargis ar „drugeliai“ pilve – tai ne atsitiktinumai. Tai Jūsų kūno kalba. Tai signalai, kurie sako: „Atkreipk dėmesį. Kažkas čia ne taip“ arba „Taip, tai yra tavo kelias“.
Kūnas kaip tiesos detektorius
Ar kada nors esate sutikusi žmogų, kuris atrodė malonus, kalbėjo gražiai, bet Jūsų kūnas tiesiog įsitempė? Galbūt pajutote šaltį ar norą atsitraukti? Ir atvirkščiai– ar esate priėmusi sprendimą, kuris logiškai atrodė rizikingas, bet viduje jautėte ramybę ir lengvumą?
Tai ir yra kūniškoji intuicija. Mūsų kūnas reaguoja į aplinką greičiau nei mūsų smegenys spėja apdoroti informaciją.
- Kai meluojame sau (pvz., sakydamos „taip“ darbui, kurio nenorime, arba likdamos toksiškuose santykiuose), kūnas reaguoja susitraukimu. Mes jaučiamės sunkios, pavargusios, susigūžusios.
- Kai gyvename savo tiesoje, kūnas atsipalaiduoja. Jaučiamas tėkmės pojūtis, kvėpavimas tampa gilesnis, atsiranda energijos.viskas tampa aiškiau.
Jei Jūsų santykis su kūnu yra pagrįstas tik kritika ir išvaizdos kontrole, Jūs prarandate ryšį su šiuo galingu navigacijos prietaisu. Jūs tiesiog negirdite signalų, nes esate per daug užsiėmusi galvojimu apie tai, kaip atrodote tuos signalus jausdama.
Trys žingsniai, kaip susigrąžinti kūną sau
Norint atkurti ryšį su savo kūnu ir paversti jį sąjungininku, reikia nustoti elgtis su juo kaip su priešu ar tarnu. Štai nuo ko galite pradėti:
1. Pakeiskite klausimą „Kaip atrodau?“ į „Kaip jaučiuosi?“
Rytas dažnai prasideda nuo žvilgsnio į veidrodį ir vertinimo. Pabandykite kitaip. Prieš išlipdama iš lovos, užsimerkite ir nuskenuokite savo kūną iš vidaus.
- Ar mano pečiai įsitempę?
- Ar mano žandikaulis sukąstas?
- Ar aš jaučiuosi pailsėjusi?
- Ko mano kūnui šiandien reikia – vandens, tempimo pratimų, o gal tiesiog švelnumo? Ši maža praktika siunčia signalą Jūsų pasąmonei: „Mano pojūčiai yra svarbūs“.
2. Praktikuokite „kūno klausymąsi“ priimant sprendimus
Kai kitą kartą turėsite priimti sprendimą (net ir paprastą, pavyzdžiui, ar eiti į susitikimą), atkreipkite dėmesį į fizinę reakciją. Įsivaizduokite, kad sakote „Taip“. Kas vyksta Jūsų kūne? Ar jaučiate palengvėjimą, ar tarsi kažkas užgulė krūtinę? Įsivaizduokite, kad sakote „Ne“. Ar jaučiate laisvę? Jūsų kūnas dažnai žino atsakymą anksčiau, nei Jūsų protas sugalvoja pasiteisinimus.
3. Nustokite atsiprašinėti už savo kūną
Mes dažnai atsiprašinėjame už tai, kad užimame vietą. Mes traukiamės, kad praleistume kitus, mes slepiame savo pilvukus, mes bandome būti „kompaktiškos“. Pradėkite praktikuoti buvimą savo kūne. Stovėkite tvirtai, abiem kojomis remdamasi į žemę. Išsitieskite. Kvėpuokite pilnais plaučiais. Leiskite savo kūnui užimti tiek vietos, kiek jam reikia. Tai nėra arogancija – tai orumas. Kai Jūs gerbiate savo fizinę erdvę, kiti taip pat pradeda ją gerbti.
Jūsų kūnas – Jūsų namai
Jūsų kūnas nėra papuošalas pasauliui. Tai yra vieninteliai namai, kuriuose Jūs gyvensite visą savo gyvenimą. Tai yra indas, kuriame telpa Jūsų juokas, Jūsų ašaros, Jūsų apkabinimai ir Jūsų svajonės.
Susitaikymas su kūnu nereiškia, kad Jums turi patikti kiekviena Jūsų kūno dalis kiekvieną dieną. Tai reiškia, kad Jūs nustojate su juo kariauti. Tai reiškia, kad Jūs pradedate vertinti jį ne už tai, kaip jis atrodo nuotraukose, o už tai, kiek daug jis Jums leidžia patirti ir nuveikti.
Kai atkuriame sveiką santykį su kūnu, mes atgauname savo intuiciją. Mes tampame atsparesnės išoriniam spaudimui, nes turime stiprų vidinį inkarą. Mes pradedame pasitikėti savimi, nes girdime tą tylų, bet užtikrintą balsą viduje, kuris sako: „Aš žinau, kas man geriausia“.
Kitas žingsnis Jums: Šią savaitę pabandykite vieną kartą per dieną, pajutusios stiprią emociją (nesvarbu, ar tai džiaugsmas, ar pyktis), sustoti ir paklausti savęs: „Kurioje kūno vietoje aš tai jaučiu?“. Tai padės Jums vėl sujungti protą su kūnu ir išgirsti, ką jis bando Jums pasakyti.
