Skyrybos: kaip padėti vaikui išgyventi tėvų išsiskyrimą?
Skaudžiausia skyrybų dalis – poveikis vaikams. Šis gidas padės jums rasti tinkamus žodžius ir veiksmus, kad jūsų vaikai jaustųsi saugūs ir mylimi net tada, kai šeima keičiasi.
Turbūt nėra nieko skaudesnio skyrybų procese, nei matyti baimę ir sumaištį savo vaikų akyse. Mintis, kad jūsų sprendimas pakeis jų gyvenimą negrįžtamai, gali jaustis nepakeliama našta. Jūs nerimaujate dėl randų, kuriuos tai paliks jų širdyse, ir klausiate savęs – kaip įmanoma pereiti šį procesą jų nesužalojus?
Pirmiausia leiskite sau giliai įkvėpti ir išgirsti svarbiausią žinią, kurią patvirtina ne tik psichologų tyrimai, bet ir patirtis: vaikams labiausiai kenkia ne pats skyrybų faktas, o ilgalaikis, nuodingas tėvų konfliktas. Vaikai yra neįtikėtinai atsparūs ir geba prisitaikyti prie naujų aplinkybių, jei jaučiasi saugūs ir besąlygiškai mylimi abiejų tėvų. Jūsų didžiausia dovana ir pareiga šiuo laikotarpiu – tapti tuo saugumo garantu.
Šis straipsnis – tai jūsų kelrodis, padėsiantis rasti tinkamus žodžius sunkiausiam pokalbiui ir išmokti apsaugoti savo vaikus nuo karo lauko, kuriuo, deja, kartais virsta tėvų santykių aiškinimasis.
Sunkiausias pokalbis: kaip ir kada pranešti vaikams?
Apie sprendimą skirtis vaikams reikia pranešti apgalvotai ir jautriai. Šis pokalbis nustatys toną visam tolimesniam procesui ir turės didelės įtakos tam, kaip vaikai priims naują realybę.
Pasirinkite tinkamą laiką ir vietą
Raskite ramų metą, kai niekas jūsų neskubins ir netrukdys. Tai turėtų vykti pažįstamoje ir saugioje aplinkoje – namuose. Venkite pranešti šią žinią prieš vaikams išeinant į mokyklą, prieš miegą ar prieš svarbų įvykį. Geriausia tai daryti savaitgalį, kad po pokalbio turėtumėte laiko pabūti kartu, atsakyti į klausimus ir tiesiog apsikabinti.
Kalbėkite kartu (jei įmanoma)
Geriausias scenarijus – kai abu tėvai dalyvauja šiame pokalbyje. Tai siunčia vaikui galingą žinutę: „Nors mama ir tėtis nebebus vyras ir žmona, mes visada liksime tavo tėvai ir kartu tavimi rūpinsimės.“ Bendras frontas parodo, kad sprendimas yra abipusis ir galutinis, o tai nepalieka vaikui erdvės viltims, kad jis gali kažką padaryti, kad tėvai vėl būtų kartu. Jei bendras pokalbis neįmanomas dėl stipraus konflikto, vienas iš tėvų turi prisiimti atsakomybę, tačiau būtinai pabrėžti, kad kitas tėtis ar mama taip pat labai myli vaiką ir liūdi.
Sakykite paprastai ir aiškiai
Vaikams nereikia sudėtingų paaiškinimų. Kalbėkite trumpai, ramiai ir jų amžių atitinkančia kalba. Mažesniems vaikams gali užtekti frazės: „Mama ir tėtis nusprendė nebegyventi vienuose namuose. Mes abu tave be galo mylime, ir tai niekada nepasikeis. Mes ir toliau būsime tavo šeima, tik gyvensime atskirai“. Paaugliams galite pasakyti šiek tiek daugiau, pripažindami, kad jums liūdna, bet sprendimas yra geriausias visai šeimai ilgalaikėje perspektyvoje.
Svarbiausia žinutė: „Tai ne jūsų kaltė“
Vaikai, ypač jaunesni, yra egocentriški – jie mano, kad pasaulis sukasi aplink juos. Dėl to jie natūraliai linkę prisiimti kaltę dėl tėvų skyrybų. Būtina tiesiai ir ne vieną kartą pabrėžti: „Tai yra suaugusiųjų sprendimas, ir tu dėl to visiškai nekaltas. Niekas, ką tu padarei ar pasakei, tam neturėjo jokios įtakos.“
Venkite nereikalingų detalių ir kaltinimų
Vaikai neturi tapti jūsų santykių aiškinimosi liudininkais. Jiems nereikia žinoti apie neištikimybę, finansinius nesutarimus ar anytos priekaištus. Kaltinti kitą tėvą vaikų akivaizdoje yra viena didžiausių klaidų. Vaikas myli jus abu, todėl, girdėdamas blogus žodžius apie tėtį ar mamą, jis jaučiasi tarsi kritikuojama dalis jo paties. Tai verčia jį jaustis įstrigusiu per vidurį ir drasko jo mažą pasaulį.
Nematoma žala: kodėl konfliktas kenkia labiau nei pačios skyrybos?
Įsivaizduokite, kad jūsų namai yra vaiko saugumo uostas. Skyrybos – tai audra, kuri supurtė šį uostą. Tačiau tėvų konfliktas – tai nuolatinis žemės drebėjimas, kuris neleidžia vaikui niekada pasijusti saugiam. Vaikai, augantys nuolatinės įtampos, pykčio ir priešiškumo atmosferoje, patiria didžiulį stresą. Tai gali pasireikšti nerimu, miego sutrikimais, elgesio ir mokymosi problemomis, socialine izoliacija.
Vaikas – ne ginklas ir ne pasiuntinukas
Konflikto metu tėvai, kartais net patys to nesuprasdami, pradeda naudoti vaikus kaip įrankius.
- Pasiuntinukas: „Pasakyk tėvui, kad vėluoja pervesti alimentus.“
- Šnipas: „Ką veikėte pas tėtį? Gal jis turėjo viešnių?“
- Ginklas: „Jei neklausysi, neleisiu tau pas tėtį.“
- Terapeutas: „Man taip sunku, tavo tėvas mane paliko…“
Visi šie vaidmenys vaikui yra nepakeliami. Jie verčia jį jaustis atsakingu už suaugusiųjų problemas ir atima iš jo vaikystę. Jūsų pareiga – sąmoningai to išvengti.
Septynios taisyklės, padėsiančios apsaugoti vaikus
Šios taisyklės – tai jūsų gairės, kaip elgtis kasdien, kad jūsų vaikai jaustųsi kuo stabiliau ir saugiau.
Taisyklė Nr. 1: Būkite „verslo partneriai“
Priimkite, kad jūsų romantiniai santykiai baigėsi, tačiau prasidėjo nauja partnerystė – „Vaikų Gerovės Projektas“. Bendraukite su buvusiu sutuoktiniu dalykiškai, pagarbiai ir koncentruokitės tik į su vaikais susijusius klausimus.
Taisyklė Nr. 2: Niekada nekritikuokite kito tėvo vaikams
Net jei manote, kad esate šimtu procentų teisi, susilaikykite nuo neigiamų komentarų. Vaikas girdi ne „tėtis blogas“, o „dalis manęs yra bloga“. Raskite kitą suaugusįjį – draugę, mamą, terapeutą – kuriam galėtumėte išlieti savo nuoskaudas.
Taisyklė Nr. 3: Leiskite vaikams mylėti abu tėvus
Nesakykite ir nedarykite nieko, kas verstų vaiką jaustis kaltu dėl to, kad jis myli kitą tėvą ar nori su juo praleisti laiką. Džiaukitės, kad jūsų vaikas turi du jį mylinčius tėvus, net jei jie nebėra kartu.
Taisyklė Nr. 4: Išlaikykite rutinas ir stabilumą
Vaikams rutina yra lygi saugumui. Kiek įmanoma, stenkitės išlaikyti panašų dienos ritmą: miego laiką, namų darbų ruošimo taisykles, valgymo metą. Stabilumas jūsų namuose padės vaikui jaustis tvirčiau.
Taisyklė Nr. 5: Išklausykite jų jausmus be teisimo
Vaikai gali jausti visą spektrą emocijų – pyktį, liūdesį, ilgesį. Leiskite jiems jausti. Užuot sakius „neverk, viskas bus gerai“, pasakykite „matau, kad tau labai liūdna, ir tai normalu“. Jūsų užduotis – ne paneigti jų jausmus, o padėti juos priimti.
Taisyklė Nr. 6: Rūpinkitės savimi
Išsekusi, pervargusi ir emociškai nestabili mama negali būti gera atrama savo vaikams. Rūpinimasis savimi nėra savanaudiškumas – tai būtinybė. Raskite laiko poilsiui, susitikimams su draugais, veiklai, kuri jums teikia džiaugsmo. Jūs galite padėti savo vaikams tik tada, kai pati stovite ant kojų.
Taisyklė Nr. 7: Jei reikia, ieškokite pagalbos
Kartais tėvams ir vaikams reikia profesionalios pagalbos. Vaikų psichologas ar šeimos terapeutas gali suteikti saugią erdvę, kur vaikas galės išreikšti savo jausmus be baimės įskaudinti kurį nors iš tėvų. Stebėkite savo vaikus: jei pastebite ryškius elgesio pokyčius, suprastėjusius rezultatus mokykloje, atsiribojimą ar agresiją, nedvejodami kreipkitės pagalbos .
Pabaigai
Jūs negalite apsaugoti savo vaikų nuo liūdesio, kurį sukelia šeimos iširimas. Tai natūrali gyvenimo dalis. Tačiau jūs galite ir privalote apsaugoti juos nuo nuodingos neapykantos ir konflikto. Būdama ta suaugusiąja, kuri net ir didžiausios asmeninės krizės metu sugeba iškelti vaikų poreikius aukščiau savo nuoskaudų, jūs ne tik padedate jiems sveikti, bet ir rodote neįkainojamą atsparumo, pagarbos ir besąlygiškos meilės pavyzdį. Tai sunkus darbas, bet tai pats prasmingiausias darbas, kurį galite atlikti dėl savo vaikų ateities.
