„Atsiprašau, bet…“: Kaip jūsų žodynas sabotuoja karjerą ir kaip tai pakeisti

Straipsnio audio versija

Įsivaizduokite situaciją: vyksta svarbus komandos susirinkimas. Jūs turite puikią idėją, kuri galėtų sutaupyti įmonei tūkstančius eurų. Jūs laukiate pauzės, įkvepiate ir pradedate: „Atsiprašau, gal aš klystu, bet ar nepagalvojote, kad galbūt mums reiktų pabandyti…?“

Kas tik ką atsitiko? Jūs ką tik savo auksinę idėją įvyniojote į abejonių ir nepasitikėjimo popierėlį. Jūsų kolegos išgirdo ne genialų pasiūlymą, o neužtikrintą klausimą. Ir kai po penkių minučių kolega Tomas tą pačią mintį pasako garsiai, užtikrintai ir be atsiprašinėjimų („Mums reikia daryti X, nes tai duos Y rezultatą“), visi linksi galvomis, o jūs liekate sėdėti su kartėliu širdyje.

Dr. Lois P. Frankel savo knygoje „Nice Girls Don’t Get the Corner Office“ šį reiškinį vadina vienu didžiausių moterų karjeros stabdžių. Tai, kaip mes kalbame, yra ne mažiau svarbu nei tai, ką mes sakome. Moterys dažnai naudoja kalbą, kuri skirta sušvelninti situaciją, užmegzti ryšį ir parodyti nuolankumą. Tai puikiai veikia draugų rate, bet verslo džiunglėse tai signalizuoja apie silpnumą.

Šiame straipsnyje išnagrinėsime verbalinius spąstus, į kuriuos krenta net protingiausios specialistės, ir išmoksime kalbėti taip, kad jūsų balsas skambėtų kaip lyderės, o ne kaip mokinės.

1. Atsiprašinėjimų epidemija: už ką jūs jaučiate kaltę?

„Atsiprašau, ar galiu paklausti?“, „Atsiprašau, kad trukdau…“, „Atsiprašau, bet man atrodo…“. Kodėl moterys jaučia poreikį atsiprašyti vien už tai, kad egzistuoja, užima erdvę ar turi nuomonę?

Psichologai tai sieja su jau minėtu „geros mergaitės“ sindromu. Mums atrodo, kad išsakydamos savo poreikius ar nuomonę mes tarsi pažeidžiame kito žmogaus ramybę, todėl prevenciškai atsiprašome. Tačiau verslo kalboje žodis „atsiprašau“ (kai nėra padaryta reali klaida) reiškia ne mandagumą, o kaltės pripažinimą arba nepasitikėjimą savimi.

Žymi Džordžtauno universiteto lingvistikos profesorė Deborah Tannen savo tyrime „The Power of Talk: Who Gets Heard and Why“, publikuotame prestižiniame Harvard Business Review, atskleidė esminį skirtumą: moterys dažnai naudoja „ritualinius atsiprašymus“ norėdamos išlaikyti harmoniją ir ryšį. Tuo tarpu vyrai, dominuojantys verslo struktūrose, tai supranta tiesiogiai – kaip silpnumo ženklą. Profesorės tyrimas parodė, kad būtent lingvistiniai stiliai dažnai lemia, kas gauna paaukštinimą, o kas lieka nepastebėtas, nepaisant vienodų rezultatų.

Kaip tai pakeisti?

Jums nereikia tapti nemandagia. Jums tiesiog reikia pakeisti formuluotes.

• Vietoj „Atsiprašau, kad vėluoju“ (kas fokusuojasi į jūsų klaidą), sakykite „Ačiū, kad palaukėte“ (kas fokusuojama į kitų kantrybę ir jūsų dėkingumą).
• Vietoj „Atsiprašau, kad trukdau, turiu klausimą“, sakykite „Ar turite minutę? Noriu pasitikslinti dėl X“.
• Jei atsitrenkėte į ką nors koridoriuje, nustokite atsiprašinėti automatiškai. Jei tai nebuvo jūsų kaltė, tiesiog nusišypsokite ir eikite toliau.

2. Mažybiniai žodžiai ir „sušvelninimai“ – jūsų priešai

Ar pastebėjote, kiek daug nereikalingų žodžių naudojate savo laiškuose ir kalboje?

• „Aš tik norėjau paklausti…“
• „Tai galbūt gera idėja…“
• „Aš tarsi galvoju, kad…“
• „Tai šiek tiek rizikinga…“

Šie žodžiai – „tik“, „galbūt“, „tarsi“, „šiek tiek“ – vadinami kalbos sušvelnintojais (angl. qualifiers). Jų tikslas – apsaugoti mus nuo kritikos. Jei pasakysiu „galbūt tai gera idėja“ ir ji nepatiks bosui, aš visada galėsiu atsitraukti. Tačiau kaina, kurią mokate už šį saugumą, yra jūsų kompetencija.

Kai naudojate žodį „tik“ (pvz., „Aš esu tik asistentė“ arba „Aš tik norėjau pasakyti“), jūs automatiškai sumenkinate tai, kas seks po to. Jūs tarsi prašote leidimo būti išklausyta.

Dr. Frankel patarimas: Įsivaizduokite, kad kiekvienas žodis kainuoja 10 eurų. Ar tikrai norite švaistyti biudžetą žodžiams, kurie mažina jūsų vertę? Kalbėkite trumpais, aiškiais sakiniais. Išbraukite „tik“ ir „galbūt“ iš savo darbinio žodyno.

• Blogai: „Aš tik pamaniau, kad galėtume pabandyti…“
• Gerai: „Aš siūlau pabandyti…“ arba „Mano rekomendacija yra…“

3. Kodėl teiginius paverčiate klausimais? (Ir kodėl tai erzina vadovus)

Dar viena dažna „gerų mergaičių“ klaida – kylančioji intonacija sakinio gale (angl. upspeak). Net sakydamos faktą, moterys dažnai pakelia balsą sakinio pabaigoje, tarsi klaustų: „Ar tai teisinga? Ar jūs sutinkate?“.

Pavyzdys: Vadovas klausia: „Kada projektas bus baigtas?“ Jūs atsakote: „Trečiadienį?“ (su kylančia intonacija).

Tai sukuria įspūdį, kad jūs nesate tikra dėl savo atsakymo, net jei žinote jį 100%. Vadovai nori dirbti su žmonėmis, kurie suteikia saugumo jausmą. Jei jūs abejojate savo žodžiais, kodėl jie turėtų jumis pasitikėti?

Taip pat venkite pritarimo ieškojimo frazių, prikabintų sakinio gale:

• „…ar ne?“
• „…ar gerai?“
• „…ką manote?“ (nebent tikrai norite diskusijos, o ne pristatote sprendimą).

4. „Sumuštinio principas“ ne visada veikia: Pradėkite nuo esmės

Moterys dažnai linkusios į ilgus įžanginius paaiškinimus. Mes norime suteikti kontekstą, paaiškinti priežastis, paruošti dirvą, ir tik tada pasakyti esmę. Deja, daugelis aukščiausio lygio vadovų (vyrų ir moterų) neturi tam laiko. Kol jūs prieisite prie esmės, jie jau bus mintimis kitur arba pertrauks jus.

Verslo komunikacijoje galioja taisyklė: Svarbiausia žinia – pirmiausia (BLUF – Bottom Line Up Front).

• Geros mergaitės stilius: „Žinote, mes peržiūrėjome praėjusio ketvirčio ataskaitas, tada pasitarėme su rinkodaros skyriumi, jie sakė, kad rinka dabar svyruoja, ir dar atsižvelgiant į tai, kad tiekėjai vėluoja, aš galvoju, kad galbūt mums reiktų atidėti projekto startą.“
• Lyderės stilius: „Rekomenduoju atidėti projekto startą dviem savaitėms. (Pauzė). Pagrindinės priežastys yra tiekėjų vėlavimas ir rinkos nestabilumas.“

Matote skirtumą? Antruoju atveju jūs iškart parodote sprendimą. Jei vadovui reikės detalių, jis paklaus.

5. Kaip treniruoti savo „Boso balsą“?

Pokyčiai neįvyksta per naktį, tačiau verbalinę komunikaciją, kaip ir raumenis, galima ištreniruoti. Štai keletas praktinių pratimų iš knygos ir ekspertų rekomendacijų:

3 minučių taisyklė

Prieš bet kokį svarbų pokalbį ar pasisakymą susirinkime, skirkite 3 minutes pasiruošimui. Užsirašykite savo pagrindinę mintį vienu sakiniu. Tada išbraukite visus „manau“, „galbūt“, „tikiuosi“. Tai, kas liko, yra jūsų jėgos sakinys.

Įrašykite save

Tai gali būti nemalonu, bet labai veiksminga. Įrašykite savo pokalbį telefonu ar repeticiją prieš pristatymą. Perklausykite. Kiek kartų atsiprašėte? Kiek kartų jūsų balsas pakilo sakinio gale? Sąmoningumas yra pirmas žingsnis į pokytį.

Išmokite mylėti tylą

Moterys dažnai bijo tylos pauzių pokalbio metu ir stengiasi jas užpildyti čiauškėjimu. Tai klaida. Tyla yra galingas įrankis. Pasakiusios svarbų teiginį, padarykite pauzę. Leiskite žodžiams nusėsti. Tai rodo jūsų pasitikėjimą savimi – jūs nebijote laukti atsakymo.

Jūsų žodžiai kuria jūsų realybę

Atminkite, kad kiekvieną kartą, kai kalbate, jūs mokote aplinkinius, kaip su jumis elgtis. Jei kalbate neužtikrintai, su jumis elgsis kaip su pradedančiąja. Jei kalbate aiškiai, trumpai ir be nereikalingų atsiprašinėjimų, su jumis elgsis kaip su profesionale.

Pradėkite nuo mažų dalykų. Šiandien, kai kas nors padėkos už atliktą darbą, nesakykite: „Ai, čia nieko tokio, smulkmena“. Pasakykite: „Ačiū. Džiaugiuosi, kad galėjau padėti.“

Jūs nusipelnėte būti išgirsta. Tad kalbėkite taip, kad pasaulis suklustų.