„Gerų mergaičių“ sindromas: ar jūs taip pat privalote visada būti maloni, rami ir paslaugi?

Ar dažnai jaučiatės įsipareigojusi šypsotis, net kai viduje verda apmaudas? Ar pirmiausia puolote tenkinti kitų poreikius, pamiršdama savuosius? Galbūt jaučiate kaltę, jei pasakote „ne“ arba tiesiog norite skirti laiko sau? Jei bent į kelis klausimus atsakėte teigiamai, tikėtina, kad susiduriate su reiškiniu, kurį knygos „Perdegimas“ autorės Emily ir Amelia Nagoski, remdamosi filosofės Kate Manne idėjomis, vadina „žmogaus davėjo sindromu“ (Human Giver Syndrome), o mes jį galime pavadinti tiesiog „gerų mergaičių“ sindromu. Tai spąstai, į kuriuos įkliūva daugybė moterų, galiausiai privedantys prie visiško emocinio ir fizinio išsekimo – perdegimo.

Kas yra „gerų mergaičių“ sindromas?

Įsivaizduokite nematomą socialinį susitarimą, kuriame visuomenė tarsi padalinta į dvi grupes: „žmogiškąsias būtybes“ (angl. human beings) ir „žmones davėjus“ (angl. human givers). Filosofė Kate Manne teigia, kad „žmogiškosios būtybės“ turi tarsi moralinę teisę ir net pareigą išreikšti visą savo žmogiškumą – siekti tikslų, rodyti emocijas, tenkinti savo poreikius. Tuo tarpu „žmonės davėjai“ turi kitokią moralinę pareigą – atiduoti savo laiką, dėmesį, šilumą, kūną ir visą savo žmogiškumą „žmogiškosioms būtybėms“, kad šios galėtų pilnai save realizuoti. Atspėkite, kuriai kategorijai dažniausiai priskiriamos moterys?

Būtent. „Gerų mergaičių“ sindromas – tai giliai įsišaknijęs (dažnai nesąmoningas) įsitikinimas, kad moteris turi nuolat atitikti tam tikrą lūkesčių rinkinį:

• Būti graži: Išvaizda tampa neatsiejama vertės dalimi.
• Būti laiminga (ar bent jau taip atrodyti): Negatyvios emocijos yra nepageidaujamos, nes gali sukelti nepatogumų aplinkiniams.
• Būti rami: Pyktis, susierzinimas, ambicijos – tai „ne moteriška“.
• Būti dosni: Laikas, energija, dėmesys – viskas pirmiausia skiriama kitiems.
• Būti dėmesinga kitų poreikiams: Nuolat skenuoti aplinką ir numatyti, ko gali prireikti kitiems, dažnai ignoruojant savo pačios signalus.

Pagal šį nerašytą kodeksą, moteris neturėtų reikšti ambicijų, pykčio, nuovargio ar, neduok Dieve, skirti dėmesio savo pačios poreikiams. Jei ji drįsta paprašyti pagalbos, išreikšti nepasitenkinimą ar tiesiog pasakyti „ne“, ji pažeidžia „davėjos“ vaidmenį ir gali sulaukti pasmerkimo, gėdinimo ar net bausmės – tiek iš aplinkinių, tiek iš pačios savęs.

Kodėl šis vaidmuo mus išsekina?

Gyventi nuolat stengiantis atitikti šiuos lūkesčius yra nepaprastai sekinantis darbas. Knygos „Perdegimas“ autorės pabrėžia, kad būtent emocinis išsekimas – nuovargis, kylantis iš per ilgo ir per didelio rūpinimosi kitais – yra pagrindinis perdegimo komponentas, ypač moterims. Ir „gerų mergaičių“ sindromas yra tarsi tobula sistema šiam išsekimui sukelti.

Emocijų spąstai

Emocijos, kaip aiškinama knygoje, yra tarsi tuneliai – jei pereini per juos kiaurai, pasieki šviesą kitame gale. Jos yra natūralios fiziologinės reakcijos, kurios kyla ir praeina. Tačiau „gerų mergaičių“ sindromas neleidžia mums laisvai judėti per šiuos tunelius. Kai jaučiate pyktį, bet turite šypsotis; kai norite verkti, bet turite „susitvardyti“; kai esate pavargusi, bet turite „viską spėti“ – jūs įstringate emocijoje. Negalėdamos išreikšti ir perdirbti jausmų, mes neleidžiame užsibaigti natūraliam streso atsakui. Stresas kaupiasi kūne, net jei situacija, sukėlusi jį, jau seniai praėjo.

Vidinė kova: savisauga prieš „pareigą“

Mūsų kūnas turi įgimtą savisaugos instinktą. Jis žino, kad nuolatinis savęs aukojimas ir savo poreikių ignoravimas pamažu mus žudo. Būtent todėl mus traukia savęs priežiūros praktikos – nuo jogos iki žaliojo kokteilio. Tačiau „gerų mergaičių“ sindromas šį instinktą priešina su įdiegtu įsitikinimu, kad rūpintis savimi yra savanaudiška. Kiekvienas bandymas pasirūpinti savimi gali sukelti kaltės jausmą ar net vidinį (o kartais ir išorinį) pasmerkimą: „Kaip tu drįsti skirti laiko sau, kai tiek daug nepadarytų darbų?“ Ši vidinė kova dar labiau didina įtampą ir sekina.

Kaip atpažinti „gerų mergaičių“ sindromą savyje?

Šis sindromas dažnai būna toks įprastas, kad jo net nepastebime – jis atrodo kaip „normalus“ moters elgesys. Vis dėlto, yra keletas ženklų, kurie gali padėti jį atpažinti:

• Jaučiate nuolatinę pareigą: Esate įsitikinusi, kad privalote būti maloni, paslaugi, rami, net jei tai prieštarauja jūsų vidinei būsenai.
• Kaltinate save dėl „nesėkmių“: Jei nesugebate atitikti šių lūkesčių (pvz., susierzinate, pasakote „ne“), jaučiatės bloga, nevykusi, kalta.
• Baudžiate save: Už šias „nesėkmes“ save kritikuojate, graužiate, menkinate.
• Manote, kad tai normalu: Esate įsitikinusi, kad tokie lūkesčiai ir jūsų reakcijos yra tiesiog gyvenimo dalis, o ne išmoktas elgesio modelis.
• Sunku pasakyti „ne“: Bijote nuvilti, įžeisti ar prarasti kitų palankumą.
• Kitų poreikiai – visada pirmi: Automatiškai aukojate savo laiką, energiją, planus dėl kitų.
• Jaučiate kaltę ilsėdamasi: Sunku atsipalaiduoti ir nieko neveikti, nes atrodo, kad turėtumėte daryti „kažką naudingo“.
• Slopinate „nepatogias“ emocijas: Vengiate rodyti pyktį, liūdesį, nusivylimą, ambicijas.

Jei atpažįstate save bent keliuose punktuose, tikėtina, kad „gerų mergaičių“ sindromas vienaip ar kitaip veikia jūsų gyvenimą.

Socialinis spaudimas ir lūkesčiai

„Gerų mergaičių“ sindromas nėra įgimtas – tai išmoktas elgesys, kurį mums diegia nuo pat vaikystės. Mergaitės dažniau giriamos už paklusnumą, švelnumą, pagalbą kitiems, o berniukai – už savarankiškumą, drąsą, lyderystę. Žiniasklaida, filmai, reklamos nuolat transliuoja vaizdinius, kur moterys yra gražios, pasyvios, besirūpinančios kitais, o vyrai – aktyvūs herojai.

Darbo aplinkoje moterys dažnai susiduria su dvigubais standartais: jei jos yra ambicingos ir tiesmukiškos, jos laikomos „isteriškomis“ ar „agresyviomis“, o jei švelnios ir paslaugios – „nepakankamai kompetentingomis“. Kaip taikliai pastebi socialinių mokslų daktarė Brené Brown, kalbėdama apie gėdą ir pažeidžiamumą, visuomenė dažnai reikalauja iš moterų būti tobulomis visose srityse, o bet koks netobulumas traktuojamas kaip asmeninė nesėkmė. Šis nuolatinis spaudimas būti „tobula“ pagal svetimus standartus yra tiesus kelias į perdegimą.

Kaip išsilaisvinti iš „gerų mergaičių“ spąstų?

Supratimas, kad šis sindromas egzistuoja ir kad tai nėra jūsų asmeninė yda, o išmoktas elgesio modelis, yra pirmas ir svarbiausias žingsnis. Išsilaisvinimas nėra lengvas ar greitas procesas, tačiau jis įmanomas. Štai keletas idėjų, nuo ko pradėti:

Pripažinkite sindromą

Tiesiog įsisąmoninkite, kada ir kokiose situacijose šis modelis pasireiškia jūsų gyvenime. Pradėkite stebėti savo mintis ir jausmus, kai jaučiatės įpareigota elgtis tam tikru būdu. Paklauskite savęs: „Ar aš tikrai noriu tai daryti, ar tik jaučiu, kad privalau?“ Pripažinimas, kad tai yra išorinis spaudimas, o ne jūsų vidinė tiesa, jau savaime suteikia palengvėjimo.

Leiskite sau jausti

Prisiminkite: emocijos yra signalai, o ne priešai. Leiskite sau jausti visą jų spektrą – pyktį, liūdesį, nusivylimą, džiaugsmą, ambicijas. Jums nereikia jų „valdyti“ ar slopinti. Mokykitės jas atpažinti ir priimti kaip natūralią savo patirties dalį. Kaip rašoma knygoje „Perdegimas“, svarbu rasti būdų „užbaigti streso ciklą“ – tai gali būti fizinis aktyvumas, kūryba, pokalbis su artimu žmogumi ar tiesiog leidimas sau išsiverkti. Emocijų pripažinimas ir išreiškimas saugiu būdu padeda išvengti jų kaupimosi ir perdegimo.

Išgirskite savo poreikius

Pradėkite sąmoningai kreipti dėmesį į savo kūno ir proto siunčiamus signalus. Ko jums reikia šią akimirką? Poilsio? Maisto? Tylos? Bendravimo? Judesio? Pripažinkite, kad jūsų poreikiai yra tokie pat svarbūs kaip ir kitų žmonių. Rūpinimasis savimi nėra savanaudiškumas – tai būtinybė, leidžianti jums turėti energijos ir resursų gyventi pilnavertį gyvenimą ir, jei norite, padėti kitiems tvariai, o ne iki visiško išsekimo.

Nustatykite ribas

Mokytis sakyti „ne“ yra vienas svarbiausių įgūdžių kovojant su „gerų mergaičių“ sindromu. Pradėkite nuo mažų dalykų. Atsisakykite papildomų įsipareigojimų, kurie jus sekina. Apsaugokite savo laiką ir energiją. Supraskite, kad jūsų „ne“ vienam dalykui yra jūsų „taip“ kitam – galbūt poilsiui, šeimai ar veiklai, kuri jums teikia džiaugsmo. Kaip teigia psichologė Dr. Nicole LePera (geriau žinoma kaip @The.Holistic.Psychologist), ribų nustatymas yra aukščiausia savęs priežiūros forma. Aiškios ribos padeda išvengti apmaudo ir išsekimo.

Ieškokite palaikymo

Jūs nesate viena. Daugybė moterų susiduria su panašiais iššūkiais. Pasikalbėkite su draugėmis, šeimos narėmis ar specialistu (psichologu, koučingo specialistu). Buvimas bendruomenėje, kurioje galite atvirai kalbėti apie savo jausmus ir patirtis, kur esate suprasta ir palaikoma, yra nepaprastai svarbus. Ryšys su kitais, kurie jus priima tokią, kokia esate, padeda stiprinti savivertę ir atsispirti socialiniam spaudimui.

Perrašykite savo taisykles

Sąmoningai kvestionuokite vidinius įsitikinimus apie tai, ką jūs „privalote“ ar ko „neprivalote“ daryti. Kas jums iš tiesų svarbu? Kokios jūsų vertybės? Pradėkite gyventi pagal savo, o ne primestas taisykles. Atraskite, kas jums teikia prasmę ir džiaugsmą, nesusijusį vien tik su kitų lūkesčių tenkinimu. Tai gali būti kūryba, mokymasis, kelionės, savanorystė ar tiesiog laikas su savimi.

Kelias į autentiškumą

Išsilaisvinimas iš „gerų mergaičių“ sindromo nėra vienos dienos darbas. Tai nuolatinis procesas, reikalaujantis sąmoningumo, kantrybės ir, svarbiausia, atjautos sau. Bus dienų, kai vėl paslysite į senus įpročius, kai jausitės kalta ar nepakankama. Tai normalu. Svarbiausia – pastebėti tai, švelniai save priimti ir vėl grįžti į pasirinktą kelią.

Prisiminkite tą mergaitę, kuria buvote, kupiną svajonių ir poreikių, dar nesuspaustą visuomenės lūkesčių. Ji vis dar gyvena jumyse. Leiskite jai kalbėti, leiskite jai jausti, leiskite jai būti. Atsisakydama prievolės nuolat būti „gera mergaite“, jūs ne tampate „bloga“ – jūs tampate savimi. O tai yra didžiausia dovana, kurią galite suteikti ir sau, ir pasauliui. Atsisakyti šio vaidmens – tai žingsnis ne tik link geresnės savijautos ir perdegimo prevencijos, bet ir link autentiškesnio, džiaugsmingesnio gyvenimo.