Vienturčio auginimas: kaip išvengti „mažojo imperatoriaus“ sindromo?

Vienturtis šeimoje – tai ir dovana, ir didžiulė atsakomybė. Kai visas tėvų (o dažnai ir senelių) pasaulis sukasi aplink vieną mažą žmogų, riba tarp meilės ir lepinimo tampa labai plona. Kaip užauginti savarankišką, empatišką asmenybę, kai namuose nėra brolių ar seserų, su kuriais tektų dalytis dėmesiu ir žaislais?

Psichologai vis dažniau pabrėžia, kad vadinamasis „vienturčio sindromas“ – stereotipas, jog tokie vaikai būtinai yra savanaudžiai ir vieniši – yra pasenęs. Tačiau tiesa ta, kad vienturčio auginimas reikalauja šiek tiek kitokios tėvų strategijos.

Dėmesio centre: meilė ar spaudimas?

Su vienturčiu dažnai elgiamasi kaip su „stebuklingu vaiku“. Pildomi visi jo norai, tėvai ir seneliai atleidžia nuo pareigų, hiperbolizuoja gerąsias savybes. Vaikui gali pradėti atrodyti, kad jis yra pasaulio ašis. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Kai nėra kitų vaikų, visi tėvų lūkesčiai, nerimas ir viltys tenka vienam vaikui. Tai gali sukurti didelį psichologinį spaudimą būti tobulam.

Ką daryti?

• Leiskite klysti. Jūsų vaikas neprivalo būti genijus, kad pateisintų jūsų meilę.
• Turėkite savo gyvenimą. Vaikas neturi jaustis atsakingas už jūsų laimę. Tėvai privalo turėti pomėgių ir veiklų, nesusijusių tik su vaiku, kad šis nejaustų pareigos juos „pralinksminti“.

Socializacija: kur išmokti dalytis?

Vaikai, turintys brolių ar seserų, konfliktų sprendimo ir derybų meno išmoksta natūraliai – kovodami dėl televizoriaus pultelio ar paskutinio sausainio. Vienturčiui šias pamokas tenka organizuoti dirbtinai. Pasak vaikų psichologijos ekspertų, vienturčiai dažnai būna brandesni, nes daug laiko praleidžia suaugusiųjų draugijoje, tačiau jiems gali būti sunkiau pritapti bendraamžių grupėje, kurioje reikia kovoti už savo vietą.

Praktiniai patarimai:

• Bendravimas su bendraamžiais. Tai ne prabanga, o būtinybė. Darželis, būreliai, stovyklos ar dažni susitikimai su pusbroliais yra būtini, kad vaikas išmoktų pralaimėti, derėtis ir veikti komandoje.
• Mokymas dalytis. Išmokykite vaiką, kad ne viskas priklauso jam. Jei gavo šokolado, taisyklė turi būti paprasta: pirmiausia pavaišink mamą ir tėtį, o tada valgyk pats. Tai ugdo empatiją ir mažina egocentrizmą.

Atsakomybės ugdymas: ne tarnai, o partneriai

Viena didžiausių klaidų – atleisti vienturtį nuo buities darbų. Kai namuose yra keli vaikai, darbai pasiskirsto natūraliau. Kai vaikas vienas, tėvams dažnai kyla pagunda viską padaryti už jį („juk jam dar reikia paruošti pamokas“).

Kaip elgtis?

• Pareigos pagal amžių. Net trimetis gali susidėti žaislus. Mokyklinukas privalo turėti savo atsakomybes: išnešti šiukšles, pakloti lovą ar iškrauti indaplovę. Tai ugdo suvokimą, kad šeima yra komanda.
• Rūpestis kitu. Jeigu vaikas gavo išsvajotą šunį, jis (su jūsų priežiūra) turi juo ir rūpintis. Tai geriausia pamoka, kad meilė yra ne tik malonumas, bet ir darbas.

„Noriu dabar!“: kantrybės pamokos

Šiuolaikiniame pasaulyje, kur viskas pasiekiama vienu mygtuko paspaudimu, gebėjimas palaukti tampa retu įgūdžiu. Vienturčiams, kuriems nereikia laukti, kol brolis baigs žaisti kompiuteriu, tai ypač aktualu.

Kodėl verta sakyti „ne“ arba „vėliau“?

• Dopamino kontrolė. Jei vaikas gauna viską čia ir dabar, jis praranda gebėjimą džiaugtis ir vertinti.
• Svajonės auginimas. Nepildykite tuojau pat visų įgeidžių. Tegul vaikas pagyvena su savo svajone – taupo jai pinigus, laukia gimtadienio. Ilgai lauktas daiktas teikia kur kas daugiau džiaugsmo nei tas, kuris buvo nupirktas tą pačią minutę.

Kaip rašoma autoritetingame psichologijos portale Psychology Today, suaugę vienturčiai dažnai pabrėžia savo stiprų ryšį su tėvais ir savarankiškumą, paneigdami mitus, kad augimas be brolių ar seserų būtinai lemia išlepimą ar vienišumą.

Išvada: aukso vidurys

Girkite ir apdovanokite vaiką tik tada, kai jis tikrai to nusipelno, o ne už tai, kad tiesiog egzistuoja. Stenkitės, kad vienturtis neišsiskirtų iš bendraamžių vien brangiais daiktais. Jis neturėtų didžiuotis madingiausiomis kelnėmis ar naujausiu telefonu, o verčiau savo gebėjimais ir asmenybe. Mylėkite savo vienturtį, bet nepamirškite – jūsų tikslas yra užauginti žmogų, kuris gebėtų laimingai gyventi ir be jūsų nuolatinės globos.