Svetimi vaikai santykiuose: kaip (ir ar) su jais draugauti?
Kai į jūsų gyvenimą ateina partneris su vaikais – psichologai pataria, kaip sukurti harmoningus santykius ir ar visada verta stengtis tapti geriausia drauge.
- Santykiai su partnerio vaikais yra sudėtingas ir lėtas procesas, reikalaujantis kantrybės, sąmoningumo ir pagarbos visų pusių jausmams bei riboms.
- Prieš pradedant megzti ryšį, svarbu sąžiningai įvertinti savo pačios norus ir galimybes, nesiekiant tapti „tobula pamote“ dėl partnerio.
- Efektyviausia strategija – pradėti nuo neutralios, saugios ir nuspėjamos suaugusiosios pozicijos, nesistengiant pakeisti vaiko mamos ar papirkinėti dovanomis.
- Svarbu vengti dažniausių klaidų: per didelio skubėjimo, konkurencijos su biologine mama, lūkesčio sulaukti dėkingumo ir, svarbiausia, – neišduoti savęs bandant įtikti.
Statistika negailestinga: sulaukus trisdešimties ar daugiau, tikimybė sutikti partnerį be santykių istorijos yra nedidelė. O prie ankstesnių santuokų dažnai „pridedami“ ir vaikai. Kaip kurti santykius su jais ir į ką atkreipti dėmesį, kad kelias į bendrą ateitį netaptų minų lauku? Meilė – nenuspėjamas dalykas. Būdama 30-ies, 40-ies ar net 50-ies, ji gali užklupti kaip sniegas iš dangaus ir prižadėti jaukų bendrą gyvenimą. Tik štai kartu su mylimu žmogumi į jūsų gyvenimą gali ateiti dar kai kas… tiksliau, kai kas – jo vaikai iš ankstesnių santykių.
Jūs įsimylėjusi, viskas nuostabu – kol pokalbis nepasiekia savaitgalių, kuriuos jis praleidžia su vaikais. Ir čia kyla klausimas: o ką daryti su tais vaikais? Draugauti? Išlaukti? Užsidaryti miegamajame su knyga ir vyno buteliu? Aiškinamės toliau.
Pirmiausia – sąžiningas klausimas sau: ar jums to tikrai reikia?
Scenarijus „susidraugauti su vaikais dėl partnerio“ – nėra pati tvariausia motyvacija. Tai tarsi bėgti maratonus, norint padaryti įspūdį mylimajam bėgikui. Iš pradžių galbūt net pajusite pasididžiavimą. Bet jei motyvacija yra išorinė – ilgai neištversite.
Pirmiausia atsakykite sau:
- Ar aš tikrai noriu būti jų gyvenimo dalimi?
- Ar esu pasirengusi lėtam, sudėtingam procesui?
- O gal aš tiesiog bijau pasirodyti „pikta“ arba „netinkama“?
Jei sąžiningai atsakėte „ne“, „nežinau“, arba „aš kol kas pati kaip vaikas“ – tai normalu. Niekas neprivalo jūsų mylėti, ir jūs niekam neprivalote būti svajonių pamote.
Mitai ir realybė: su kuo teks susidurti?
Mitas Nr. 1: Jei būsiu gera, jie mane pamils. Tiesa: Gerumas – puiki pradžia. Bet vaiko meilė – ne pastangų vainikas. Kartais net nuoširdus gerumas susiduria su atstūmimu, pavydu ar šalčiu. Ne todėl, kad jūs „ne tokia“, o todėl, kad jūs – ne jų mama.
Mitas Nr. 2: Jei nesusidraugausiu su jais, santykiai su partneriu sugrius. Tiesa: Tvirti suaugusiųjų santykiai gali atlaikyti net labai vėsius santykius su vaikais – su sąlyga, kad yra pagarba, sąžiningumas ir susitarimai. Svarbu atskirti „aš nesu vaikų draugė“ nuo „aš esu priešiška vaikams“.
Mitas Nr. 3: „Aš turiu užimti mamos vietą.“ Tiesa: Ne. Ir nereikia. Vaikai turi mamą – net jei ji netobula, toli, ar nedalyvauja jų gyvenime. Gerbkite jos įvaizdį, ypač vaiko akyse. Jūs – ne pakaitalas, jūs – naujas suaugęs žmogus jų pasaulyje.
Jei norite megzti ryšį: 4 taisyklės sėkmingai pradžiai
Jei visgi nusprendėte, kad norite tapti svarbia partnerio vaikų gyvenimo dalimi, svarbu pradėti teisingai.
- Pradėkite nuo neutralaus sąjungininko pozicijos. Jūs ne mama. Jūs ne draugė. Jūs kol kas – niekas. Ir tai gerai. Geriausia pradėti nuo neutralaus suaugusiojo, šalia kurio saugu, ramu ir nuspėjama, pozicijos. Ką tai reiškia? Nesikiškite į auklėjimą, net jei vaikas trina kilimą kečupu. Nepirkinėkite dovanomis – vaikai jaučia falšą geriau nei suaugusieji. Paklauskite, kas jiems įdomu. Galbūt jūs abu dievinate dinozaurus arba nekenčiate brokolių.
- Parodykite, kad nesate konkurentė. Vaikai (ypač maži) gali jausti pavydą tėčiui: „Dabar jis myli tave, o ne mus.“ Tai ne apie jus. Tai apie baimę prarasti. Jūsų užduotis – ne įrodinėti savo reikšmingumą, o parodyti, kad jūs neatimate meilės, o ją praplečiate.
- Neskubėkite. Santykiai su vaiku – kaip kaktuso auginimas: neperliekite, nelieskite – ir gal po penkerių metų sužydės. Suteikite sau ir jiems laiko. Galvokite ne savaitėmis, o mėnesiais ir net metais.
- Būkite nuosekli. Šiandien perkate bilietą į zoologijos sodą, rytoj – ignoruojate vaiką. Tai gąsdina. Vaikai vertina nuspėjamumą. Geriau mažiau, bet stabiliai.
Dažniausios klaidos: kaip jų išvengti?
- Per daug ir per greitai. Ateinate į gimtadienį su tortu, dovanomis, žaidimų planu ir lentele „mylinti beveik-mama“. Nereikia. Geriau – tiesiog būti šalia, šiek tiek stebėti.
- Konkurencija su biologine mama. Niekada (!!!) neaptarinėkite vaikų mamos neigiamai – net jei jūsų partneris tai daro. Vaiko akyse – ji mama. Amžinai.
- Papirkinėjimas. Dovanos, įrenginiai, saldumynai – tai veikia lygiai vieną kartą. Paskui – meilės infliacija.
- Dėkingumo lūkestis. Vaikai gali jums nedėkoti už jūsų dalyvavimą. Ir tai ne nedėkingumo ženklas. Tiesiog jie neprivalo. Ir dažniausiai – nemoka to išreikšti.
O kas, jei nepavyksta?
Visiems būna akimirkų: stengėtės, laukėte, kentėjote – o atsakymas vis dar šaltas. Tokiomis akimirkomis verta:
- Kreiptis į šeimos psichologą – bent jau dėl savęs.
- Pasikalbėti su partneriu: sąžiningai, be kaltinimų.
- Atsitraukti per žingsnį: ne viską mesti, bet ir nespausti.
Jūsų kelias: atraskite sau tinkamiausią vaidmenį
Nėra universalaus atsakymo, kaip elgtis su partnerio vaikais. Jūsų kelias gali būti bet koks: neutralus, bet pagarbus sambūvis; lėtas pasitikėjimo kūrimas; artima draugystė – jei pasiseks ir susiklostys; arba visiška distancija – abipusiu sutarimu. Ieškant patikimos informacijos šia jautria tema, verta paskaityti „Professional Counselling“ portale pateikiamus patarimus.
Svarbiausia – neišduoti savęs ir nepamiršti, kad tai suaugusių žmonių santykiai, kuriuose vaikai – ne aksesuaras, o atskiros asmenybės su savo ribomis, skausmu ir norais.
