Perfekcionizmas – ne sėkmės garantas, o 20 tonų skydas: Kaip jį nusiimti?

Ar laikote save perfekcioniste? Jei taip, tikėtina, kad sakote tai su tam tikru pasididžiavimu. Darbo pokalbiuose į klausimą „Kokia jūsų didžiausia silpnybė?“ mes dažnai koketiškai atsakome: „O, aš esu perfekcionistė“, tikėdamosi, kad tai nuskambės kaip „aš labai stengiuosi ir viską darau tobulai“.

Mes esame išmokytos manyti, kad perfekcionizmas yra sėkmės bilietas. Kad tai yra tai, kas verčia mus tobulėti, siekti aukštumų ir būti geriausiomis.

Tačiau dr. Brené Brown, tyrinėjanti šią temą daugybę metų, meta griežtą iššūkį šiam įsitikinimui. Knygoje „Gifts of Imperfection“ ji teigia: „Perfekcionizmas nėra tas pats, kas siekis būti geriausiu. Tai nėra savęs tobulinimas.“

Tai kas gi tai yra? Anot jos, perfekcionizmas yra „20 tonų sveriantis skydas, kurį tempiame ant savęs, tikėdamiesi, kad jis apsaugos mus nuo skausmo“.

Šiame straipsnyje kviečiame pažvelgti į tai, kas iš tiesų slypi po tobulumo kauke, ir kodėl atjauta sau (o ne dar didesnė disciplina) yra tikrasis kelias į ramybę.

Kuo skiriasi sveikas siekis ir perfekcionizmas?

Tai yra esminis skirtumas, kurį turime suprasti.

• Sveikas siekis (angl. Healthy Striving) yra orientuotas į save. Jūs klausiate: „Kaip aš galiu patobulėti?“, „Kaip galiu padaryti tai geriau?“ Jį motyvuoja noras augti.
• Perfekcionizmas yra orientuotas į kitus. Jūs klausiate: „Ką jie pagalvos?“, „Ar aš atrodysiu pakankamai protinga/graži/sėkminga?“. Jį motyvuoja baimė būti sukritikuotai ar atstumtai.

Perfekcionizmas iš esmės yra bandymas užsitarnauti pritarimą. Tai tikėjimas, kad „jei atrodysiu tobulai, dirbsiu tobulai ir gyvensiu tobulai, aš išvengsiu ar sumažinsiu gėdos, teisiančių žvilgsnių ir kaltės jausmą“.

Deja, tai neveikia. Tai tik sekinančios lenktynės, kuriose finišo linijos nėra.

Kodėl perfekcionizmas mus stabdo, o ne skatina?

Ironiška, bet perfekcionizmas dažnai trukdo pasiekti sėkmę, kurios taip trokštame.

1. Sustingimas (Paralyžius): Kiek idėjų, projektų ar svajonių taip ir liko jūsų stalčiuje, nes jos nebuvo „pakankamai tobulos“, kad parodytumėte pasauliui? Mes bijome pradėti, nes bijome suklysti.
2. Galimybių praradimas: Perfekcionistai dažnai nerizikuoja, nes rizika reiškia galimybę susimauti. O susimovimas perfekcionistui nėra pamoka – tai įrodymas, kad jis yra nevertingas.
3. Kritikos baimė: Užuot priėmę konstruktyvią kritiką kaip dovaną augimui, perfekcionistai ją priima kaip asmeninį puolimą.

Kaip rašo Brené Brown, „Perfekcionizmas yra savęs naikinimo ir priklausomybės sistema“. Kodėl? Nes kai mums nepavyksta būti tobuliems (o tai neįmanoma), mes kaltiname save: „Vadinasi, aš nepakankamai stengiausi“. Ir pradedame stengtis dar labiau, taip sukdamosi užburtame rate.

Priešnuodis: Kas yra atjauta sau?

Jei perfekcionizmas yra liga, tai vaistas nuo jos nėra „nustoti stengtis“. Vaistas yra atjauta sau (angl. Self-Compassion).

Šioje srityje revoliucinius tyrimus atlieka dr. Kristin Neff. Ji pabrėžia, kad atjauta sau nėra savęs gailėjimasis ar nuolaidžiavimas. Tai tiesiog elgesys su savimi taip, kaip elgtumėtės su geriausia drauge, kai jai nesiseka.

Dr. Kristin Neff išskiria tris pagrindinius atjautos sau elementus, kurie padeda nusiimti tą sunkų perfekcionizmo skydą:

1. Gerumas sau vs. savęs teisimas

Kai padarote klaidą (pavyzdžiui, pamirštate svarbų susitikimą arba aprėkiate vaikus), koks yra jūsų vidinis monologas? Ar sakote: „Aš tokia idiotė, kaip galėjau taip pasielgti?“ Ar sakote: „Man šiandien sunki diena. Aš pavargusi. Visiems pasitaiko.“

Praktikuoti gerumą sau reiškia būti švelniai ir supratingai savo pačios atžvilgiu, užuot save plakus botagu.

2. Bendrumo jausmas vs. izoliacija

Tai turbūt galingiausias ginklas prieš gėdą. Kai mums nesiseka, perfekcionizmas sako: „Tu esi vienintelė, kuri nesusitvarko. Visi kiti gyvena puikiai“. Mes jaučiamės izoliuotos savo netobulume.

Atjauta sau primena: „Klysti yra žmogiška. Aš nesu viena. Tai yra dalis bendros žmonijos patirties.“ Suvokimas, kad milijonai kitų moterų šią akimirką jaučiasi taip pat, mažina gėdos jausmą ir leidžia lengviau kvėpuoti.

3. Sąmoningumas vs. susitapatinimas

Sąmoningumas (angl. Mindfulness) leidžia mums pripažinti savo jausmus jų neišpučiant ir neneigiant.

Vietoj to, kad ignoruotumėte skausmą („viskas gerai, aš neverkiu“) arba panirtumėte į jį („mano gyvenimas baigtas“), jūs tiesiog pastebite: „Dabar man labai skauda. Aš jaučiu gėdą.“ Tai leidžia išlaikyti sveiką perspektyvą.

Praktinis pratimas: Kaip kalbėtis su savimi?

Kitą kartą, kai „vidinis kritikas“ pradės savo tiradą apie tai, kad nesate tobula, pabandykite atlikti šį pratimą:

1. Pastebėkite: „O, aš girdžiu savo perfekcionistą. Jis sako, kad aš susimoviau.“
2. Pripažinkite bendrumą: „Tai normalu. Visiems būna dienų, kai jaučiamės nepakankami. Aš nesu robotas.“
3. Būkite draugė: Įsivaizduokite, kad jūsų geriausia draugė ar dukra atėjo pas jus su ta pačia problema. Ką jai pasakytumėte?
   • Tikriausiai nesakytumėte: „Taip, tu tikrai apgailėtina.“
   • Sakytumėte: „Tu stengiesi iš visų jėgų. Viena klaida neapibrėžia tavęs.“
4. Pasakykite tai sau.

Išvada: Išdrįskite būti „pakankama“

Atsisakyti perfekcionizmo nereiškia nustoti siekti tikslų. Tai reiškia pakeisti motyvaciją. Tai reiškia siekti tikslų iš meilės sau ir noro kurti, o ne iš baimės būti atstumtai.

Nusiimti 20 tonų skydą yra baisu. Be jo jaučiamės pažeidžiamos. Bet tik nusiėmusios tą skydą mes galime iš tiesų judėti, kvėpuoti ir, svarbiausia, leisti kitiems mus pamatyti ir pamilti tokias, kokios esame – netobulas, bet pakankamas.