Paauglys ir kompiuteris: kada žaidimai tampa priklausomybe?
Nuo virtualios realybės žavesio iki rimtų pasekmių – psichologai pataria, kaip atpažinti paauglio priklausomybę nuo kompiuterio ir padėti jam sugrįžti į realų pasaulį.
- Kompiuterinė priklausomybė ypač pavojinga paaugliams dėl jų jautrios nervų sistemos ir polinkio pasinerti į virtualią erdvę, kurioje jie jaučiasi galingi ir nekontroliuojami.
- Priklausomybės požymiai apima ne tik prie kompiuterio praleidžiamą laiką, bet ir ryškius elgesio pokyčius, socialinę izoliaciją, agresiją bei fizinės sveikatos problemas.
- Efektyviausios pagalbos priemonės – atviras ir nuoširdus bendravimas su paaugliu, aiškių naudojimosi kompiuteriu taisyklių nustatymas, įdomių alternatyvių veiklų siūlymas bei tėvų rodomas pavyzdys.
- Jei situacija tampa sunkiai valdoma ir tėvams trūksta įgūdžių padėti, svarbu nedelsti ir laiku kreiptis profesionalios pagalbos į psichologus.
Kompiuteris kiekvienuose, net ir kukliausiuose namuose, šiandien nieko nebestebina. Spartus kompiuterinių technologijų ir interneto vystymasis lėmė, kad šis patogus daiktas gali pakeisti beveik bet kokius žmogaus malonumus ir poreikius: nori – žaisk kompiuterinius žaidimus, siųskis ir žiūrėk bet kokius filmus bei serialus, bendrauk socialiniuose tinkluose, forumuose ir įvairiuose pokalbių kambariuose, klausykis muzikos, užsisakyk maisto produktų ir drabužių. Kitaip tariant, ši palyginti nedidelė mašina gali žmogui pakeisti beveik visą pasaulį, bendravimą su žmonėmis ir bet kokius pomėgius, juk viską galima nuveikti naudojantis kompiuteriu.
Didelis įvairių žaidimų ir socialinių tinklų kiekis lemia tai, kad žmogus tampa psichologiškai priklausomas nuo prieš jį kuriamo kompiuterinio pasaulio, jis pradeda gyventi savo realų gyvenimą „kitame“ pasaulyje, kur viskas paklūsta jo asmeniniams dėsniams ir taisyklėms. Ypač didelę riziką patiria 11–18 metų vaikai ir paaugliai – šiuo laikotarpiu nervų sistema dar pernelyg nestabili, lengvai pasiduodanti įtakai. Tačiau pasitaiko nemažai kompiuterinės priklausomybės atvejų ir tarp suaugusiųjų, kurie dėl žaidimų apleidžia net darbą ir pagrindines pareigas.
Suaugusieji tokiais atvejais kur kas sunkiau pasiduoda gydymui, o štai vaikus dar realu išgelbėti ir įtikinti, kad jie gyvena neteisingai. Jei kam nors gali pasirodyti, kad visa tai perdėta, prisiminkime liūdnus atvejus, kai vaikai, įkvėpti žaidimų, griebiasi smurto realiame gyvenime, ar istorijas apie jaunuolius, mirusius nuo išsekimo, pernelyg įsitraukus į kompiuterinius žaidimus. Ir tai toli gražu ne vieninteliai atvejai. Vaizdas, kaip matote, piešiasi ne pats palankiausias. Kas bus toliau?
Kodėl virtualus pasaulis taip įtraukia? Priklausomybės šaknys
Iš tiesų, paaiškinti paauglio priklausomybės nuo kompiuterio atsiradimo priežastį gana paprasta. Pavojingiausiais šioje aplinkoje laikomi vaidmenų žaidimai, kur vaikas ar paauglys persikelia į virtualią realybę, kurioje jis atlieka savo vaidmenį, turi tam tikrų įgūdžių, jėgos ir meistriškumo lygį, o pats žaidimas kupinas rimto siužeto, realių priešų ir grėsmių. Galvosūkiai, reakcijos greičio ar arkadiniai žaidimai tokios reakcijos nesukelia, jie iš esmės nėra pavojingi žmogaus psichikai. O štai žaidimas, kuriame žaidėjas mato kompiuterinį pasaulį savo personažo akimis, skatina ryšio tarp virtualybės ir realybės praradimą, o jo užbaigimas tampa vos ne gyvenimo prasme.
Bet kodėl vis dėlto taip nutinka? Kodėl vaikas taip stipriai „užsikabina“ už tokio tipo pramogų? Psichologų nuomonė šiuo klausimu beveik vienoda: jie mano, kad žmogus pripranta prie laimės pojūčio. Esmė ta, kad vaikas žaidimo procese patiria tik stiprias ir teigiamas emocijas – pergalių džiaugsmą, adrenaliną, kurie skatina realaus malonumo hormono išsiskyrimą. Jis ir sukelia labai panašius procesus, kurie vyksta įprasto narkomano galvoje. Beje, kompiuterinei priklausomybei labiau linkę berniukai, pas kuriuos stipriau nei pas mergaites išvystytas lyderystės, konkurencijos ir azarto jausmas.
Aliarmo signalai: kaip atpažinti kompiuterinę priklausomybę?
Moksliniu požiūriu priklausomybė nuo žaidimų vadinama kiberpriklausomybe. Dažniausiai ja kenčia tie vaikai, kurie jaučia tėvų dėmesio trūkumą, taip pat bendravimo su bendraamžiais stygių. Kiekvieną dieną vis labiau būdamas kompiuterinio žaidimo pasaulyje, vaikas pamiršta, kaip galima bendrauti realiame pasaulyje; jiems patogiau būti žaidime, juk ten jie gali būti patys stipriausi, valdingiausi ir nevaldomi – tai, ko nerasi tarp bendraamžių. Jei toks procesas progresuoja, nestabili vaiko psichika patiria problemų su savęs identifikacija, po kurios prasideda asmenybės dvilypumas, žmogus pradeda painioti realų ir virtualų pasaulį.
Kitas priklausomybės nuo žaidimų simptomas – nerviniai protrūkiai, pyktis ir agresija iš vaiko pusės, kai jį bandoma atitraukti nuo žaidimo; jam niekas neįdomu ir nieko nesinori, o grįžus prie kompiuterio, galima stebėti nuotaikos ir dvasinės būsenos pakilimą.
Be psichologinių problemų, gali kilti ir fizinių: stuburo iškrypimai, regėjimo problemos, dažni galvos ir nugaros skausmai. Priklausomas žmogus stengiasi visą turimą laiką skirti žaidimui, jis pradeda nepaisyti higienos, apleidžia namų darbus ir pareigas, pradeda blogai mokytis, praleidžia treniruotes ir būrelius, taip pat stengiasi kompensuoti žaidimo trūkumą miego sąskaita. Visa tai lemia, kad vaikas tampa visiškai atitrūkęs nuo realaus pasaulio, jis visiškai praranda gebėjimą bendrauti su kitais žmonėmis.
Kaip padėti paaugliui? Svarbiausia – ryšys ir taisyklės
Įdomiausia, bet šioje situacijoje geriausias pagalbininkas – pokalbiai. Žinoma, neapsieisite be apribojimų įvedimo, naujo dienos režimo sudarymo, tačiau visa tai galima daryti nuolat bendraujant su vaiku, aiškinant, kodėl dabar viskas bus kitaip. Žinoma, jei jūsų vaikui tik 10–12 metų, jam dar galima bandyti ką nors uždrausti, o štai jei turime reikalų su paaugliu, draudimai čia vargu ar padės.
Kaip jau minėjome, dažniausiai vaikų pasinėrimas į virtualią realybę vyksta dėl tėvų dėmesio trūkumo – jie gali būti nuolat užsiėmę darbe ar spręsdami savo gyvenimo rūpesčius, tačiau joks suaugusiojo pasiteisinimas negali padėti gydant kompiuterinę priklausomybę.
- Pabandykite užimti savo atžalą: organizuokite šeimos pietus-vakarienes, išvykas į gamtą ar prie jūros.
- Užsiimkite sportiniu vaiko auklėjimu: sportuojant išsiskiria tie patys džiaugsmo hormonai, kaip ir žaidžiant kompiuterinius žaidimus.
- Įveskite kompiuterinių žaidimų apribojimą: pavyzdžiui, ne daugiau kaip valandą per dieną, o pagrindinis užsiėmimas prie jo – namų darbų ir referatų ruošimas.
- Rodykite asmeninį pavyzdį: nesėdėkite prie kompiuterio ilgiau nei būtina, geriau skirkite laiko savo šeimai.
Kada ieškoti specialisto pagalbos?
Jei matote, kad negalite susitvarkyti savarankiškai, kreipkitės pagalbos į psichologą. Iš anksto nuteikite vaiką pozityviai – šis vizitas neturi būti jam bausmė, greičiau, dar vienas pažintinis momentas. Nesijaudinkite, jūsų atvejis jau toli gražu ne pirmas, tad profesionalai tikrai žino, kaip dirbti su tokiais vaikais ir kaip išspręsti paauglio priklausomybę nuo kompiuterio.
Sveikas balansas tarp realybės ir virtualybės
Kelias iš kompiuterinės priklausomybės gali būti nelengvas, tačiau jis įveikiamas. Svarbiausia – tėvų kantrybė, supratimas ir noras padėti savo vaikui atrasti džiaugsmą realiame gyvenime.
