Nustokite stengtis pritapti: Atraskite tikrojo priklausymo jausmo galią
Dažnai manome, kad turime pasikeisti, jog mus priimtų. Bet kas, jei pasakysime, kad tai yra didžiausia kliūtis? Atraskite drąsą būti savimi.

Ar kada nors jautėtės lyg socialinis chameleonas? Tas jausmas, kai įeinate į naują kompaniją ir instinktyviai skenuojate aplinką – kaip žmonės kalba, ką jie vertina, kaip rengiasi – ir nejučia pritaikote savo elgesį, kad tik būtumėte priimta? Galbūt pritariate nuomonei, kuriai iš tiesų nepritariate, arba nutylite savo aistrą, nes ji atrodo „ne ta“.
Jei tai skamba pažįstamai, esate ne viena. Mes, žmonės, esame socialinės būtybės, ir mūsų poreikis priklausyti yra giliai įsišaknijęs. Tačiau šiame nuolatiniame siekyje būti priimtiems, mes dažnai supainiojame du fundamentaliai skirtingus dalykus: „pritapimą“ ir „priklausymą“.
Dešimtmečius pažeidžiamumą ir ryšį tyrinėjanti profesorė Dr. Brené Brown savo knygoje „Gifts of imperfection“ atskleidžia skaudžią tiesą: pritapimas ir priklausymas nėra tas pats. Tiesą sakant, ji teigia, kad pastangos pritapti dažnai yra didžiausia kliūtis, trukdanti mums patirti tikrąjį priklausymą.
Tad kaip nustoti bandyti įtikti ir pagaliau rasti vietą, kurioje galime būti savimi?
„Pritapti“ vs. „Priklausyti“: Kodėl tai nėra tas pats?
Visų pirma, turime aiškiai atskirti šias sąvokas. Didžiąją gyvenimo dalį mes galime jas vartoti kaip sinonimus, tačiau jų esmė yra kardinaliai priešinga.
Pritapimas (angl. Fitting In) – tai savęs keitimas dėl kitų. Tai yra išorinis procesas. Kaip rašo Brené Brown, „pritapimas – tai situacijos įvertinimas ir tapimas tuo, kuo reikia būti, kad būtum priimtas“. Tai tarsi užsidėti kaukę, kuri, jūsų manymu, patiks aplinkiniams. Jūs slepiate dalį savęs, kad įtiktumėte.
Priklausymas (angl. Belonging) – tai buvimas savimi su kitais. Tai vidinis procesas, nereikalaujantis išdavystės sau. „Priklausymas, kita vertus, nereikalauja, kad mes keistume tai, kas esame; jis reikalauja, kad mes būtume tuo, kas esame“ . Tai jausmas, kai esate grupėje žmonių ir galite nusiimti kaukę, o jie pasako: „Kaip gera tave matyti.”
Pritapimas yra apie tai, kad jus priimtų. Priklausymas yra apie tai, kad jus pamatytų.
Kodėl mes taip desperatiškai norime pritapti?
Šis noras nėra paviršutiniškas ar kvailas. Brené Brown jį vadina „įgimtu žmogišku troškimu būti kažko didesnio dalimi“. Šis ilgesys yra toks pirminis, toks giliai įsišaknijęs mūsų DNR, kad jis susijęs su pačiu mūsų išgyvenimo instinktu. Būti atstumtam nuo genties kadaise reiškė mirtį.
Šiandien atstūmimas nebėra mirties nuosprendis, bet mūsų smegenims jis vis dar atrodo kaip egzistencinė grėsmė.
Kadangi šis poreikis toks stiprus, mes dažnai renkamės lengvesnį kelią – pritapimą. Mes ieškome patvirtinimo, bandome įtikti, tampame chameleonu, kuris keičia spalvas pagal aplinką. Mes sau sakome: „Aš būsiu bet kuo, kuo tik reikia, kad jausčiausi šios grupės dalimi“.
Problema ta, kad tai yra tik „tušti pakaitalai“. Galite būti kambaryje, pilname žmonių, kurie jus mėgsta, bet jei jie mėgsta kaukę, o ne jus, viduje jausitės labiau vieniši nei bet kada anksčiau.

Autentiškumas: Raktas į tikrąjį priklausymą
Čia ir slypi didysis paradoksas. Kelias į tikrąjį priklausymą veda ne per bandymus įtikti, o per drąsą būti autentiškiems.
Brené Brown apibrėžia autentiškumą ne kaip savybę, kurią vieni turi, o kiti – ne. Ji tai vadina „kasdiene praktika, kai paleidžiame tai, kuo manome turintys būti, ir priimame tai, kas esame“. Tai yra sąmoningas pasirinkimas, kurį darome kiekvieną dieną.
Pasirinkti autentiškumą – tai reiškia:
- Ugdyti drąsą būti netobuliems.
- Nustatyti ribas (pasakyti „ne“ tam, kas mums netinka).
- Leisti sau būti pažeidžiamiems (parodyti savo tikruosius jausmus).
Tikrasis priklausymas įvyksta tik tada, kai mes pasauliui pristatome savo autentišką, netobulą „aš“, ir esame priimami būtent už tai, kas esame.
Didžiausia kliūtis: Ką daryti su „ką žmonės pagalvos?“ baime
Jei visa tai skamba baisiai – jūs esate teisi. Būti autentiškam nėra saugu. Kaip rašė poetas E. E. Cummingsas, būti savimi pasaulyje, kuris dieną ir naktį bando paversti jus visais kitais, „reiškia kovoti sunkiausią kovą, kokią tik žmogus gali kovoti“.
Brené Brown tai vadina „autentiškumo įžūlumu“ (angl. audacity of authenticity). Kai nustojate pritapti ir pradedate gyventi pagal savo tiesą, kai kurie žmonės aplink jus pasijus nepatogiai. Jūsų pasirinkimas būti tikrai gali tapti veidrodžiu, atspindinčiu jų pačių baimes ar kompromisus.
Tačiau kokia yra alternatyva? Kokia kaina, kurią sumokame už saugumą, mainais į autentiškumą?
Brené Brown siūlo apie tai galvoti kaip apie įspėjamąjį ženklą ant cigarečių pakelio: „Atsargiai: jei iškeisite savo autentiškumą į saugumą, galite patirti šiuos šalutinius poveikius: nerimą, depresiją, valgymo sutrikimus, priklausomybes, pyktį, kaltinimus, nuoskaudas ir nepaaiškinamą sielvartą“.
Kai negyvename autentiškai, mes ne tik apgaudinėjame kitus – mes išduodame save. Ir ši išdavystė turi skaudžiausias pasekmes mūsų emocinei sveikatai. Kaip pabrėžia ir psichoterapeutas John Amodeo Ph.D., MFT, rašantis Psychology Today, atotrūkis tarp to, kas esame, ir to, kuo apsimetame, yra vienas didžiausių vidinio nerimo ir nepasitenkinimo gyvenimu šaltinių.
Pamirškite tobulumą: Savivertė yra starto linija, o ne finišas
Gerai, sakote jūs, vadinasi, turiu būti autentiška, kad priklausyčiau. Bet kaip tai padaryti, jei giliai viduje jaučiu, kad mano „tikroji aš“ nėra pakankamai gera?
Ir čia mes prieiname prie pačios šios kelionės šerdies. Tai svarbiausias Dr. Brené Brown atradimas.
Ji rašo, kad atlikdama tyrimus suprato, jog žmones, kurie jautė gilų meilės ir priklausymo jausmą, nuo tų, kurie dėl jo desperatiškai kovojo, skyrė tik vienas vienintelis dalykas: tikėjimas savo vertingumu.
Mes dažnai manome, kad priklausymas yra kažkas, ką turime užsidirbti. Jei būsime pakankamai protingos, pakankamai gražios, pakankamai sėkmingos, pakankamai lieknos, pakankamai geros mamos – tada, ir tik tada, mes būsime vertos priklausyti. Mes nuolat „stengiamės dėl savo vertingumo“ – vaidindamos, tobulindamos, įtikdamos.
Bet tai yra spąstai. Tiesa yra tokia, kad „mūsų priklausymo jausmas niekada negali būti didesnis už mūsų savęs priėmimo lygį“.
Jūs negalite laukti, kol kiti nuspręs, kad esate verta. Jūs turite nuspręsti tai pati. Tai yra pati drąsiausia autentiškumo išraiška. Didžiausias iššūkis daugumai iš mūsų yra patikėti, kad esame verti dabar, šią pačią minutę.
Brené Brown tai suformuluoja taip: „Verta dabar. Ne „jei“. Ne „kai“. Mes esame verti meilės ir priklausymo dabar. Šią pačią minutę. Tokie, kokie esame.“

Praktiniai žingsniai tikrojo priklausymo link
Nustoti pritapti ir pradėti priklausyti yra kelionė, o ne vienos dienos sprendimas. Ji prasideda nuo mažų, kasdienių pasirinkimų.
1. Praktikuokite drąsą būti netobulai
Tikrasis priklausymas reikalauja, kad pasirodytumėte tokia, kokia esate. Tai reiškia ugdyti drąsą būti netobulai. Kitą kartą, kai padarysite klaidą, neskubėkite jos slėpti ar teisintis. Tiesiog pripažinkite ją. Pažeidžiamumas yra tiltas į ryšį.
2. Nustokite rinkti nuomones
Kiek kartų per dieną jūs „apklausiate“ kitus žmones apie savo sprendimus, kuriuos giliai viduje jau žinote esant teisingus? „Ar man tinka ši suknelė?“, „Ar turėčiau priimti šį darbą?“, „Ką manai apie…?“. Mes tai darome, nes nepasitikime savo vidiniu žinojimu ir ieškome išorinio patvirtinimo. Treniruokitės pasitikėti savo nuojauta.
3. Išdrįskite nesutikti
Pritapimas reikalauja tylaus sutikimo. Priklausymas leidžia pagarbiai nesutikti. Pradėkite nuo mažų dalykų: „Žinai, aš iš tiesų manau kitaip…“ arba „Man šis filmas nepatiko.“ Jūs nustebsite, kiek pagarbos (ir tikro ryšio) galite sulaukti, kai nustosite būti vien „patogi“.
4. Raskite savo žmones
Tiesa ta, kad jūs nepriklausysite visur. Ir tai yra normalu. Užuot bandžiusi įtikti skeptikų ir kritikų kambariui, ieškokite tų kelių žmonių, su kuriais galite būti savimi. Investuokite laiką į santykius, kuriuose jaučiatės matoma ir vertinama, o ne nuolat teisiama.
Kelionė į tikrąjį priklausymą yra paradoksali. Ji prasideda ne nuo bandymo rasti savo vietą pasaulyje, o nuo drąsos priimti save pačią. Kai nustojate stengtis pritapti, jūs suteikiate pasauliui progą pamatyti, kas jūs esate iš tiesų. Ir būtent tada – pažeidžiama, netobula, bet autentiška – jūs pagaliau randate, kur priklausote.






