Nustokite „googlinti“ savo sielą: kaip išgirsti vidinį balsą, kai aplink triukšmas?

Pripažinkime – susidūrusios su svarbiu gyvenimo kryžkelės klausimu, dauguma mūsų darome tą patį. Nesvarbu, ar tai sprendimas keisti darbą, nutraukti santykius, ar tiesiog apsispręsti dėl sudėtingos situacijos, pirmas instinktas – griebtis telefono. Mes rašome draugei: „Ką darytumėte mano vietoje?“ Skambiname mamai. Atsidarome „Google“ ir vedame į paieškos laukelį slapčiausias savo abejones, tikėdamosi, kad algoritmas išmes teisingą atsakymą.

Rašytoja Glennon Doyle knygoje „Untamed“( „Nesutramdyta„) atvirai pasakoja apie savo asmeninį dugną, kai trečią valandą nakties, sukrėsta vyro neištikimybės, ji „Google“ įvedė klausimą: „Ką daryti, jei tavo vyras yra neištikimas, bet kartu ir nuostabus tėtis?“ Tą akimirką ji suvokė absurdą – ji prašė nepažįstamų žmonių, straipsnių autorių ir botų konglomerato nulemti jos vienintelio, brangaus gyvenimo kryptį.

Ši scena iki skausmo atpažįstama. Mes gyvename patarimų, nuomonių ir „geriausių praktikų“ amžiuje. Mus supa begalinis informacinis triukšmas, kuris žada atsakymus į visus klausimus, tačiau iš tiesų jis tik dar labiau nutolina mus nuo vienintelio balso, kuris tikrai žino, ko mums reikia – mūsų pačių vidinio balso.

Ką, jei pasakytume, kad patys tikriausi atsakymai slypi ne išorėje, o Jumyse? Ką, jei didžiausia Jūsų gyvenimo išmintis nėra kažkas, ką reikia surasti, o kažkas, ką reikia prisiminti? Šiandien leiskimės į kelionę, kurios tikslas – nutilti ir pagaliau išgirsti vidinį balsą.

Kodėl mes taip bijome pasitikėti savimi?

Įprotis ieškoti patvirtinimo išorėje nėra atsitiktinumas ar asmeninė silpnybė. Tai išmoktas elgesys, kurį mums diegė nuo pat vaikystės. Mes buvome išmokytos abejoti savimi, kad taptume patogesnės ir labiau valdomos.

Išmoktos pamokos: nuo „geros mergaitės“ iki dabar

Glennon Doyle pateikia tobulą pavyzdį. Stebėdama savo sūnaus paauglio ir jo draugų susibūrimą, ji pastebėjo dėsningumą. Kai ji paklausė, ar kas nors nori valgyti, visi vaikinai, net neatitraukdami akių nuo televizoriaus, vienbalsiai sušuko: „TAIP!“ Tuo tarpu merginos nutilo. Jos pradėjo žvalgytis viena į kitą, ieškodamos veiduose atsakymo. Jos mintyse tarėsi, derino pozicijas, laukė, kol bus paskirta „atstovė spaudai“, kuri mandagiai šypsodamasi atsakys: „Ačiū, mes nieko nenorime“.

Vaikinai atsakymą rado savyje. Merginos jo ieškojo išorėje. Būtent taip mes ir buvome treniruotos – derintis, atsižvelgti į kitų nuomonę, siekti pritarimo ir, svarbiausia, neužimti per daug vietos su savo norais. Mes pamiršome, kaip žinoti, kai išmokome, kaip įtikti. Todėl dabar, būdamos suaugusios moterys, mes vis dar žvalgomės į šalis, laukdamos leidimo norėti.

Informacijos perteklius kaip narkotikas

Šiuolaikinis pasaulis mūsų nepasitikėjimą savimi pavertė pelningu verslu. Kiekvieną dieną esame bombarduojamos informacija, kuri mums sako, kaip turėtume atrodyti, jaustis, gyventi ir ką pirkti, kad pagaliau būtume laimingos. Socialiniai tinklai, naujienų portalai, tinklalaidės – mes tapome priklausomos nuo nuolatinio informacijos srauto.

Ši priklausomybė mus atpratina nuo tylos. O tyla yra būtina sąlyga, kad galėtume išgirsti vidinį balsą. Kai Doyle pirmą kartą pabandė tiesiog pasėdėti tyloje savo drabužių spintoje, ji pasakoja jautusi nerimą, norą griebtis telefono, planuoti pirkinių sąrašą – daryti bet ką, kad tik išvengtų susitikimo su savimi. Tyla atveria erdvę, kurioje gali iškilti ne tik atsakymai, bet ir nepatogūs klausimai bei jausmai, kuriuos taip stengiamės nuslopinti triukšmu.

Baimė suklysti ir nuvilti

Ieškodamos patarimo išorėje, mes iš tiesų ieškome garantijos. Garantijos, kad pasielgsime „teisingai“, kad nesuklysime, kad nenuvilsime kitų ir, galiausiai, savęs. Tačiau tiesa yra ta, kad niekas kitas negali žinoti, kas Jums yra „teisinga“. Kiekvienas gyvenimas, pasak Doyle, yra precedento neturintis eksperimentas. Nėra žemėlapio. Nėra instrukcijos. Yra tik Jūsų vidinis kompasas. Bijodamos juo pasikliauti, mes atiduodame savo gyvenimo vairą į svetimas rankas.

„Žinojimas“: jūsų vidinis kompasas, kuris niekada nemeluoja

Glennon Doyle vidinį balsą vadina „Žinojimu“ (angl. Knowing). Tai nėra mintis. Tai nėra emocija. Tai gilus, ramus ir tvirtas pojūtis, kylantis iš kūno gelmių. Tai tarsi šiltas skystas auksas, užpildantis gyslas ir suteikiantis tikrumo jausmą.

Doyle aprašo „Žinojimą“ kaip nardymą po chaotišku minčių, baimių ir lūkesčių vandenynu. Paviršiuje siaučia audra – „ką pagalvos kiti?“, „o kas, jeigu…?“, „gal geriau nerizikuoti?“. Bet jei išdrįstate nustoti blaškytis ir leidžiate sau nugrimzti giliau, atrandate erdvę, kurioje karaliauja tyla ir ramybė. Ir būtent ten, toje gelmėje, gyvena „Žinojimas“.

Šis poetiškas aprašymas turi ir mokslinį pagrindą. Psichologai ir neurobiologai vis daugiau kalba apie interocepciją – gebėjimą jausti ir interpretuoti savo kūno siunčiamus signalus. Mūsų kūnas nuolat su mumis kalbasi – per širdies plakimą, kvėpavimą, „drugelius“ pilve ar sunkumo jausmą krūtinėje. Kaip rašoma Psychology Today, klajoklis nervas (lot. vagus nerve) yra tarsi informacijos greitkelis tarp mūsų vidaus organų ir smegenų, nuolat perduodantis duomenis apie mūsų būseną. Išmokti klausytis šių signalų – tai išmokti pasinaudoti išmintimi, kuri yra užkoduota mūsų biologijoje. „Žinojimas“ yra ne kas kita, o aukščiausia interocepcijos forma.

Praktinis gidas: kaip išgirsti vidinį balsą kasdienybėje?

Pasitikėti savimi – tai įgūdis, kurį, kaip ir bet kurį kitą, galima lavinti. Tam nereikia ypatingų sąlygų ar dvasinių praktikų. Užtenka kelių paprastų, bet nuoseklių žingsnių, kuriuos siūlo Doyle.

Sukurkite tylos erdvę (net jei tai spinta)

Raskite bent 10 minučių per dieną, kai galite pabūti visiškai vieni, be jokių dirgiklių. Doyle savo tylos oaze pavertė drabužių spintą. Jums tai gali būti vonios kambarys, automobilis stovėjimo aikštelėje ar tiesiog ankstyvas rytas, kol namiškiai miega. Išjunkite telefoną, muziką, televizorių. Tiesiog būkite. Iš pradžių gali būti sunku, bet ilgainiui smegenys pripras prie tylos ir pradės atsiverti.

Praktikuokite „grimzdimą“: nuo minčių prie pojūčių

Atsisėskite ar atsigulkite. Kelis kartus giliai įkvėpkite ir iškvėpkite. Sąmoningai perkelkite dėmesį nuo minčių srauto galvoje į savo kūną. Ką jaučiate? Galbūt spaudimą krūtinėje? Šilumą pilve? Įtampą pečiuose? Nesistenkite to analizuoti ar keisti. Tiesiog stebėkite. Šis pratimas grąžina Jus iš nerimastingos ateities ar graužatingos praeities į dabarties akimirką – vienintelę vietą, kurioje galite išgirsti vidinį balsą.

Užduokite klausimą ir laukite „postūmio“

Kai esate toje ramioje, į kūną sutelktoje būsenoje, galite mintyse ar pusbalsiu užduoti Jums rūpimą klausimą. Pavyzdžiui: „Ar šis darbas man tinka?“ „Ar šie santykiai mane augina?“ Nesitikėkite atsakymo žodžiais. Vietoj to, laukite pojūčio. Doyle tai vadina „postūmiu“ (angl. nudge). Tai gali būti subtilus jausmas, vedantis link vieno ar kito pasirinkimo.

Mažas eksperimentas: šilta ar šalta?

Vienas paprasčiausių būdų praktikuoti „Žinojimą“ – naudoti „šilta/šalta“ principą. Pagalvokite apie vieną pasirinkimo variantą. Koks jausmas kyla Jūsų kūne? Ar jaučiate šilumą, lengvumą, atsipalaidavimą, erdvės pojūtį? Tai – „šilta“. O gal jaučiate šaltį, susitraukimą, sunkumą, nerimą? Tai – „šalta“. Jūsų kūnas visada žino, kas jam yra gyvybė ir augimas, o kas – sustingimas ir mirtis. Eikite ten, kur šilta.

Veikite ir nesiaiškinkite

Tai – pats radikaliausias ir labiausiai išlaisvinantis žingsnis. Kai pajutote savo „Žinojimą“, padarykite kitą teisingą žingsnį. Ir viskas. Jūs neprivalote niekam aiškintis, kodėl taip nusprendėte. Jūs neprivalote ginti savo sprendimo. Kaip sako Doyle, tai revoliucingiausias dalykas, kurį gali padaryti moteris: daryti tai, ką žino esant teisinga, neprašant leidimo ir neteikiant pasiaiškinimų.

Kelionė atgal į save yra gražiausia kelionė, į kurią galime leistis. Ji reikalauja drąsos atsisukti į triukšmą ir pasirinkti tylą. Ji reikalauja kantrybės vėl išmokti kalbą, kurią mokėjome gimdamos – savo kūno ir sielos kalbą. Nustokite „googlinti“ savo laimę. Visi atsakymai, visa išmintis ir visas tikrumas, kurio Jums reikia, jau yra Jūsų vidinėje gelmėje. Tereikia išdrįsti panerti.