Moterų lyderystė: kodėl mums laikas nustoti matuoti savo vertę svetimomis liniuotėmis?

Straipsnio audio versija

Dauguma mūsų lyderystę įsivaizduoja kaip statišką nuotrauką ant žurnalo viršelio: tobulas kostiumėlis, galingas žvilgsnis ir ta neklystanti ramybė, kurią spinduliuoja sėkmingos moterys. Tačiau Michelle Obama savo biografijoje „Mano istorija“ (Becoming) šį vaizdinį negailestingai suplėšo. Ji teigia, kad lyderystė nėra pasiekta viršūnė – tai nuolatinis „tapsmas“. Tai ne galutinis taškas, o nepatogi, kartais purvina ir labai asmeniška kelionė savęs link.

Lyderystė, mano įsitikinimu, prasideda nuo asmeninio suvereniteto. Tai tas tylus, bet revoliucinis momentas, kai nustojate klausinėti: „O ką kiti pagalvos?“ ir pradedate klausti: „Ar tai atitinka mano tiesą?“. Tai gebėjimas rašyti savo taisykles pasaulyje, kuris jau turi paruošęs jums dešimtis scenarijų. Kaip tai atrodo kasdienybėje? Tai drąsa pasakyti „ne“ prestižiniam projektui, jei jis atima laiką iš jūsų poilsio, arba drąsa pasakyti „taip“ ambicijai, kuriai, aplinkinių nuomone, jūs dar „nesate pasiruošusi“.

Šiandieniniame kontekste, kai moterų vaidmuo versle, politikoje ir visuomeniniame gyvenime tampa vis ryškesnis, mums reikia ne tik sėkmės istorijų, bet ir gilaus supratimo apie tai, kaip išlaikyti savo autentiškumą. Michelle Obamos kelionė tarnauja kaip autoritetingas įrodymas, kad didžiausia moters įtaka kyla iš jos drąsos būti pažeidžiamai, bet kartu ir bekompromisiai ištikimai sau.

Lyderystė kaip procesas: kodėl tikslas yra tik iliuzija

Viena didžiausių klaidų, kurias darome siekdamos pripažinimo – manymas, kad pasiekusios tam tikrą karjeros tašką, pagaliau „atvyksime“. Tačiau tikroji lyderystė yra ne kelionės tikslas, o pats judėjimas. Michelle Obama šią idėją įtvirtina per savo „tapsmo“ koncepciją. Ji primena, kad net ir pasiekusi Baltuosius rūmus, ji nesustojo augti, abejoti ir ieškoti naujų formų savo įtakai išreikšti.

Moterims tai kritiškai svarbu. Mes dažnai įkaliname save praeities pasiekimuose arba ateities lūkesčiuose, pamiršdamos, kad mūsų galia yra šiandienos sprendime augti. Lyderė yra ta, kuri nebijo pripažinti: „Aš dar nežinau visų atsakymų, bet aš mokausi“. Tai nėra silpnumas – tai intelektualus sąžiningumas, kuris suburia žmones labiau nei bet kokia dirbtinė neklystamumo kaukė. Lyderystė prasideda tada, kai suvokiame, jog mūsų vertė nepriklauso nuo galutinio rezultato, o nuo drąsos išlikti smalsioms ir atviroms pokyčiams.

Tavo balsas: nuo mandagaus atsiprašinėjimo iki autoriteto

Pastebėkite, kaip dažnai mes, moterys, kalbame „atsiprašydamos“. Savo teiginius sušvelniname kableliais, abejonėmis („gal aš klystu, bet…“, „jei niekas neprieštarauja, norėčiau pridurti…“) ir nereikalingomis šypsenomis, kad tik nepasirodytume per stiprios ar „nepatogios“. Mes tarsi bandome atsiprašyti už tai, kad turime savo nuomonę ir drįstame ją išsakyti.

M. Obama čia remiasi savo šeimos pamokomis, kurios tapo jos stuburu:

„Mano tėvas Fraseris mokė mane sunkiai dirbti, dažnai juoktis ir laikytis duoto žodžio. Mano motina Marian parodė man, kaip mąstyti savarankiškai ir naudotis savo balsu.“

Ar kada pagavote save susirinkime nutylant, nes „gal kas nors pasakys geriau“? Prinstono universiteto (Princeton University) politologų atlikti tyrimai atskleidė negailestingą statistiką: bendrose diskusijose vyrai kalba vidutiniškai 75 % viso laiko. Tai reiškia, kad moterims lieka tik trupiniai, nebent jos sudaro triuškinančią daugumą grupėje.

Kaip tai pakeisti? Nustoti laukti patogios progos ar oficialaus kvietimo pasisakyti. Jūsų balsas yra jūsų įtakos valiuta. Jei ja nesinaudojate, ji nuvertėja. Lyderystė reikalauja drąsos užimti vietą prie stalo ir kalbėti be vidinio cenzoriaus, suvokiant, kad jūsų perspektyva yra unikali ir būtina sprendimų priėmimo procesui.

Apsišaukėlio sindromas: kaip nustoti laukti „egzamino“ rezultatų

Dauguma ambicingų moterų jaučiasi taip, tarsi visą gyvenimą laikytų nenutrūkstamą egzaminą. Mes laukiame patvirtinimo iš vadovų, partnerių ar net kaimynų. Šis jausmas, žinomas kaip apsišaukėlės sindromas (imposter syndrome), yra didžiausias vidinis lyderystės stabdys. Net Michelle Obama, stovėdama prieš pasaulio galinguosius, savo viduje girdėjo tą patį nuodingą klausimą: „Ar aš pakankamai gera?“.

Atsakymas į šį klausimą niekada neateis iš išorės. Kai karjeros konsultantė jai rėžė:

„Nesu tikra, ar tu tinkama Prinstonui“ (I’m not sure you’re Princeton material),

ji bandė pritaikyti svetimą, ribotą ir stereotipais grįstą standartą. Lyderės užduotis – sulaužyti tą svetimą liniuotę.

Hewlett-Packard atlikta vidinė studija (kurią vėliau plačiai citavo Harvard Business Review) parodė, kad moterys kandidatuoja į aukštesnes pozicijas tik tada, kai jaučiasi atitinkančios 100 % reikalavimų, tuo tarpu vyrai tai daro atitinkami vos 60 %. Tai rodo, kad mūsų didžiausias barjeras yra ne gebėjimų trūkumas, o tas vidinis negailestingas „egzaminuotojas“. Lyderė supranta: baimė yra tik ženklas, kad išeinate iš savo komforto zonos. Kiekviena „Prinstono medžiaga“ yra sukurta iš ryžto, o ne iš svetimų leidimų ar palaiminimų.

Solidarumas: kodėl kova dėl „paskutinės kėdės“ yra pasenusi

Senasis lyderystės modelis rėmėsi negailestinga konkurencija – idėja, kad viršūnėje vietos užteks tik vienai. Tai skatino moteris varžytis tarpusavyje dėl to vienintelio laisvo krėslo, kurį sistema maloningai „atidavė“ moterų atstovavimui. Tačiau moderni lyderystė reikalauja visiškai kito požiūrio.

Michelle Obama savo pavyzdžiu ir iniciatyvomis įrodė, kad tikra galia dauginasi ja dalijantis:

„Mano ratas stiprių moterų visada mane pakylėja… Jei aš esu pirmoji kai kuriose srityse, noriu užtikrinti, kad nebūčiau vienintelė – kad durys liktų atviros kitoms.“

Moterų solidarumas yra ne tik graži moralinė vertybė, bet ir galingas strateginis įrankis. Kai dalijamės kontaktais, informacija ir nuoširdžiu palaikymu, mes keičiame visą žaidimo aikštelę. Tai nebėra kova dėl „paskutinio trupinio“. Lyderė yra ta, kuri kildama pati, kartu tempia ir kitas, palikdama duris atviras. Tai ne labdara, tai bendros moterų įtakos ekosistemos kūrimas.

„Supermoters“ mitas ir brutalus sąžiningumas apie kainą

Viena didžiausių moterų lyderystės pinklių yra bandymas tapti mitine „supermoterimi“. Mes bandome idealiai derinti karjerą, motinystę, buitį ir saviugdą, o dienos pabaigoje jaučiamės pralaimėjusios, nes kažkur vis tiek „nesuspėjome“. Michelle Obama čia pateikia itin nepatogią, bet be galo išlaisvinančią tiesą: idealus balansas paprasčiausiai neegzistuoja.

Ji atvirai prisipažįsta jautusi pyktį, nusivylimą ir milžinišką nuovargį, kai jos asmeninės ambicijos turėjo likti vyro karjeros šešėlyje:

„Norėjau gyventi su nepriklausomos karjeros moters polėkiu, bet kartu siekiau tos stabilios, pasiaukojančios žmonos ir motinos būsenos.“

Šis prisipažinimas mums suteikia leidimą būti netobuloms. Lyderystė nereiškia, kad viską privalote padaryti viena. Tai reiškia drąsą prioritetizuoti ir, svarbiausia, drąsą prašyti pagalbos. Net ir būdama Pirmoji ponia, Michelle turėjo savo mamą Marian šalia, kad ši padėtų auginant mergaites Baltuosiuose rūmuose. Jei jai reikėjo pagalbos, kodėl jūs manote, kad privalote viską pakelti ant savo vienų pečių? Prašyti pagalbos nėra silpnumo ženklas – tai protingas ir strategiškas savo jėgų tausojimas. Lyderė, kuri negeba deleguoti ir pasirūpinti savimi, tampa auka, o auka negali nieko įkvėpti.

Išvada: Jūsų istorija yra jūsų didžiausias autoritetas

Ko mus iš tiesų moko Michelle Obamos patirtis? Pagrindinė pamoka yra ta, kad autoritetas neateina su pareigomis ar titulu. Jis ateina su drąsa būti savimi – netobula, pavargusia, abejojančia, bet nepalaužiamai tikra.

Lietuvoje mes turime tūkstančius talentingų, intelektualių moterų, kurios vis dar tyliai laukia kažkieno leidimo, tinkamos progos ar „tobulo momento“ būti lyderėmis. Nustokite laukti.

„Jūsų istorija yra tai, ką turite, ką visada turėsite. Tai jūsų turtas, kurį privalote branginti.“

Nustokite derinti savo vertę prie svetimų lūkesčių. Nustokite būti ta „gera mergaite“, kuri kantriai laukia aukšto pažymio iš aplinkos. Tapkite moterimi, kuri aiškiai žino savo kryptį ir nebijo garsiai ištarti: „Aš esu čia ir mano balsas yra svarbus“. Jūsų „tapsmo“ istorija dar tik prasideda, tad pasiimkite tą rašiklį į savo rankas ir rašykite ją be jokių juodraščių. Pasauliui reikia ne jūsų tobulumo, o jūsų tikrumo.