Rizikingas elgesys: kodėl protingas paauglys daro kvailystes ir kaip tėvams tai ištverti?
Jūsų paauglys nėra beprotis – jis tiesiog mokosi valdyti galingiausią variklį pasaulyje (savo smegenis) be stabdžių. Štai kaip galite tapti jo vairavimo instruktore.

Straipsnio audio versija
Jūsų sūnus puikiai žino, kad negalima sėsti į automobilį su išgėrusiu vairuotoju. Jūsų dukra mintinai moka saugumo taisykles. Tačiau vieną vakarą jūs sužinote, kad jie padarė būtent tai – pasielgė neapgalvotai, rizikingai ir visiškai priešingai tam, ko juos mokėte.
Širdis nusirita į kulnus. Kyla noras užrakinti juos namuose iki trisdešimties. „Ką jie sau galvojo?!“ – šaukiate mintyse. Atsakymas jus gali nustebinti: jie galvojo. Tiesiog jų smegenys riziką skaičiuoja visai kitaip nei jūsų.
Tai – ne kvailumas ir ne noras jus įskaudinti. Tai biologija. Ir nors tai skamba bauginančiai, rizikingas elgesys yra būtina paauglystės dalis, be kurios jie niekada netaptų savarankiškais suaugusiaisiais. Kaip rasti balansą tarp jų laisvės ir jų saugumo?
Stabdžiai prieš greičio pedalą: kodėl jie taip elgiasi?
Norint suprasti paauglio elgesį, reikia pažvelgti į jo smegenų „statybų aikštelę“. Knygos „What’s My Teenager Thinking?“ – rašytoja Tanith Carey ir klinikinė psichologė dr. Angharad Rudkin – šiai situacijai paaiškinti naudoja puikią automobilių metaforą.
Įsivaizduokite, kad jūsų paauglys turi visiškai naują, galingą „Ferrari“ variklį. Tai jų limbinė sistema – emocijų ir malonumų centras. Ji jau visiškai susiformavusi, trokšta įspūdžių, naujovių ir dopamino (malonumo hormono) antplūdžio.
Tačiau yra viena problema. Jų automobilio stabdžių sistema ir vairuotojas vis dar mokosi vairuoti. Tai kaktinė smegenų žievė (prefrontalinė korta), atsakinga už pasekmių numatymą, impulsų kontrolę ir logiką. Ši dalis pilnai susiformuoja tik apie 25-uosius gyvenimo metus.
Todėl situacijoje, kurioje suaugęs žmogus pagalvotų: „Hmm, šokti nuo stogo į baseiną yra pavojinga, galiu susilaužyti kaklą“ (stabdžiai), paauglys galvoja: „Visi žiūri! Bus nerealu! Įsivaizduok tą adrenaliną!“ (greičio pedalas). Emocinis atlygis jam nusveria logišką pavojų.

Kaip reaguoti tėvams? 4 strategijos
Jei negalime pakeisti jų biologijos, turime pakeisti savo strategiją. Štai kaip galite padėti jiems (ir sau) išgyventi šį etapą.
1. „Pastolių“ metodas: laisvę duokite dalimis
Staiga suteikta visiška laisvė paaugliui yra lygiai tas pats, kas duoti vairuoti automobilį žmogui, kuris vakar pirmą kartą atsisėdo prie vairo. Jam reikia „pastolių“ – paramos, kurią po truputį nuimsite, kai jis įgis daugiau įgūdžių.
- Pavyzdys: Jei dukra nori eiti į festivalį su nakvyne, o anksčiau to niekada nėra dariusi, nesakykite griežto „ne“. Pasiūlykite tarpinį variantą: „Pirmą kartą aš tave nuvešiu ir pasiimsiu 23 valandą. Jei viskas praeis sklandžiai ir tu atsiliepsi į mano skambučius, kitą kartą galėsime kalbėti apie ilgesnį laiką“.
- Tai moko paauglį, kad pasitikėjimas yra uždirbamas.
2. Nukreipkite adrenaliną į „saugią riziką“
Paaugliams reikia adrenalino. Jei jie negaus jo legaliai, jie ieškos jo nelegaliai. Jūsų užduotis – pasiūlyti saugesnių alternatyvų.
Tai vadinama „saugia rizika“. Skatinkite veiklas, kurios sukelia jaudulį, bet turi kontroliuojamą aplinką:
- Ekstremalus sportas (riedlentės, laipiojimas uolomis).
- Viešas kalbėjimas ar vaidyba (socialinė rizika paaugliams yra tokia pat baisi kaip fizinė, todėl adrenalino dozė garantuota).
- Savarankiškos kelionės (pvz., traukiniu į kitą miestą pas močiutę).
Kuo daugiau „legalaus“ dopamino jie gaus, tuo mažiau jo ieškos pavojinguose vakarėliuose.

3. Išmokite ne pamokslauti, o „konsultuoti“
Kai paauglys papasakoja apie savo ar draugų rizikingus nuotykius, pirminė tėvų reakcija būna panika ir moralizavimas: „Ar jūs išprotėjote?!“. Tai pati didžiausia klaida. Tą akimirką paauglys užsidaro ir nusprendžia: „Daugiau niekada jai nieko nepasakosiu“.
Vietoj to, tapkite konsultante. Išlikite rami (net jei viduje drebate) ir užduokite klausimus, skatinančius mąstyti:
- „Oho, skamba pavojingai. Kaip tu jauteisi toje situacijoje?“
- „Ką būtum daręs, jei viskas būtų pakrypę kitaip?“
- „Kaip manai, kodėl tavo draugas taip pasielgė?“
Tai priverčia įsijungti jų „stabdžių sistemą“ (kaktinę žievę) ir patiems analizuoti situaciją be jūsų spaudimo.
4. Susitarkite dėl „Saugumo kodo“
Tai paprastas, bet gyvybiškai svarbus susitarimas. Pasakykite savo paaugliui:
„Aš žinau, kad tu augi ir nori bandyti naujus dalykus. Aš tavimi pasitikiu. Bet mes abu žinome, kad situacijos gali tapti nevaldomos. Noriu, kad žinotum: nesvarbu, kas nutiktų, nesvarbu, ką būtum padaręs (gėręs, rūkęs ar dar blogiau), jei tau gresia pavojus – skambink man bet kuriuo paros metu. Aš atvažiuosiu, tave pasiimsiu ir mes tai išspręsime. Be rėkimo tą akimirką. Tavo saugumas man svarbiau už taisykles.“
Šis pažadas (su sąlyga, kad jo laikysitės) gali išgelbėti gyvybę. Paaugliai dažnai bijo skambinti tėvams nelaimės atveju, nes bijo bausmės. Pašalinkite šią baimę.
Pabaigai: paleidimas yra meilės forma
Sunkiausia tėvystės dalis yra stebėti, kaip vaikas klysta. Tačiau mes negalime nugyventi gyvenimo už juos. Knygos „What’s My Teenager Thinking?“ pagrindinė žinutė tėvams yra ši: mūsų tikslas nėra užauginti vaiką, kuris niekada neklysta. Mūsų tikslas – užauginti vaiką, kuris moka atsitiesti po klaidų.
Rizikingas elgesys mažėja su amžiumi. Smegenys subręsta. Tačiau ryšys, kurį sukursite dabar – rodydama pasitikėjimą, bet nubrėždama saugias ribas – išliks visam gyvenimui. Įkvėpkite, mamyte. Jūs auginate žmogų. Ir jums puikiai sekasi.






