Man 34-eri ir aš gyvenu su tėvais: kodėl neišeisiu?

Visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad sulaukus tam tikro amžiaus gyventi su tėvais – kone nuosprendis. Ženklas, kad tau nepasisekė, kad esi nevykėlė, nesugebanti atsistoti ant kojų. Tačiau 34-erių Simona, sėkmingai dirbanti kūrybinį darbą, šį mitą griauna su šypsena. Būdama 21-erių ji, kaip ir daugelis, išskrido iš tėvų lizdo, o 32-ejų, pasaulį sukausčius pandemijai, į jį sugrįžo. Ir, kaip pati sako, neketina niekur išsikraustyti. Ši istorija – ne apie pralaimėjimą, o apie atrastą ramybę ir sąmoningą pasirinkimą.

Pandemija, pakeitusi planus

„Viskas susiklostė labai paprastai,“ – pradeda pasakojimą Simona. „Kai prasidėjo pirmieji karantino ribojimai, nuomojausi butą Londone su drauge. Jai pasitaikė puiki proga apsigyventi su savo vaikinu, o aš likau viena. Mintis sėdėti vienai per brangiai nuomojamame bute, kai aplink tiek nežinios, manęs visai neviliojo. Tad sprendimas grįžti namo atėjo natūraliai.“ Iš pradžių Simona manė, kad tai tik laikina stotelė, kol nurims pandemijos audros.

Netikėti privalumai ir naujos ribos

„Prisipažinsiu, šiek tiek jaudinausi, kaip čia bus grįžti pas mamą su tėčiu būnant 32-ejų. Bet vos po kelių dienų pajutau didžiulį palengvėjimą,“ – prisimena Simona. Jos balse girdisi džiaugsmas, kai ji ima vardyti netikėtai atrastus privalumus. „Kiekvieną vakarą – bendra šeimos vakarienė. Mama paguosdavo, kai apimdavo nerimas dėl ateities, o tėtis tapo tikru pramogų organizatoriumi – kiekvieną savaitgalį sugalvodavo mums naujos veiklos. Išbandėme viską – nuo keramikos rinkinių iki stalo žaidimų ir net terariumų gamybos.

Kai būdavo ypač sunku, žinojau, kad vakare manęs laukia naminis maistas ir jaukumas.“ Žinoma, teko iš naujo mokytis gyventi kartu. „Prireikė laiko, kol vėl apsipratome ir nusistatėme ribas. Pavyzdžiui, kad mama suprastų, jog manęs nereikia klausti „kodėl nedirbi?“, jei ryte pamiegu iki devynių, arba kad aš pati prisiminčiau nusipirkti savo vyno, o ne tyliai „skolinčiausi“ iš tėvų atsargų. Teko ir savo kambarį atnaujinti – seni plakatai ir paauglystės relikvijos iš pradžių atrodė šiek tiek keistai,“ – juokiasi Simona.

Kai stigma išnyksta: „Draugės man pavydėjo“

Bet geriausia dalis, pasak Simonos, buvo tai, kad niekas jos nesmerkė. „Paprastai gyvenimas su tėvais po trisdešimties mūsų visuomenėje vertinamas kreivai. Pati esu taip galvojusi! Su draugėmis juokaudavome, kad nuobodūs vaikinai iš pasimatymų programėlių „tikriausiai gyvena su mama“, o frazė „bet ji vis dar gyvena namuose“ būdavo tarsi argumentas, sumenkinantis bet kokią kito žmogaus sėkmę.“ Tačiau pandemija, o vėliau ir finansų krizė, šią stigmą gerokai sumažino.

Tiesą sakant, galimybė grįžti į jaukius ir mylinčius šeimos namus daugeliui tapo svajone ir pavydo objektu. „Mano draugės atvirai pavydėjo, kad galiu jaukiai leisti laiką namie, jaustis prižiūrima, kol jos pačios vargo su vaikų nuotoliniu mokymu ar buvo įkalintos ankštuose butuose.“ Dabar, kai pasaulis grįžo į įprastas vėžes, logiška būtų manyti, kad Simona vėl moka didžiulę nuomą ir laukia nesulaukia, kol buto šeimininkas sutaisys prakiurusį čiaupą. Bet ne. Kalbamės jai sėdint ant lovos savo vaikystės kambaryje.

Ateitis – taip pat tėvų namuose?

„Gyvenimas čia ir dabar mane visiškai tenkina,“ – tvirtai sako ji. „Ne tai, kad niekada nesusipykstame. Bet aš supratau, kad čia jaučiuosi saugiausia. O tėvams senstant, man ramiau širdyje žinoti, kad esu šalia ir dalinuosi su jais šiuo laiku. Be to, aš juos pažinau iš naujo – nebe tik kaip mamą ir tėtį, o kaip draugus, asmenybes.“ Ir Simona nėra išimtis. Apklausos Vakarų šalyse rodo, kad vis daugiau jaunų suaugusiųjų dėl finansinių priežasčių renkasi gyventi su tėvais.

„Keletas mano draugių taip pat rimtai apie tai svarsto,“ – patvirtina Simona. „Jos tiesiog pavargo arti penkias dienas per savaitę tam, kad susimokėjus mokesčius ir įsigijus būtiniausias prekes, pinigų vos užtektų vienam išėjimui į miestą.“ „Nuoširdžiai nematau savęs gyvenančios kur nors kitur. Bent jau ne artimiausiu metu,“ – sako Simona. „Mano vaikinas, su kuriuo susipažinau internetu per pandemiją, puikiai sutaria su tėvais. Aptarėme ateitį, ir jis sutiko pabandyti apsigyventi čia kartu. Jis supranta, kad čia aš laiminga ir kad čia gyvendami turėsime daugiau galimybių mėgautis gyvenimu, o ne tik mokėti sąskaitas.“ Simona pabrėžia, kad jie nėra išlaikytiniai.

„Moku nuomą. Nedidelę, bet tai mano indėlis. Apsipirkdami maisto dalijamės išlaidas. Tai labiau partnerystė, o ne gyvenimas ant tėvų sprando. Žinau, kad tai privilegija, kurią turi ne visi, todėl jaučiuosi dar dėkingesnė, o ne susigėdusi.“

Įkvėpimas – net Holivudo žvaigždės

Stigma, susijusi su gyvenimu tėvų namuose, nyksta ir dėl garsių žmonių pavyzdžio. Serialo „Nužudyti Ievą“ žvaigždė Jodie Comer niekada neslėpė, kad gyvena su tėvais ir broliu Liverpulyje. „Šeima padeda man išlikti tvirtai ant žemės,“ – sakė ji viename interviu. Net Holivudo superžvaigždė Jennifer Lawrence po didžiosios šlovės bangos kurį laiką glaudėsi pas tėvus. „Dešimt milijonų dolerių kišenėje, o aš vis dar tėvų bute,“ – juokėsi ji. Atrodo, sėkmingi žmonės visame pasaulyje įžvelgia privalumų, kuriuos suteikia artimas ryšys su šeima.

Saugumas, pagalba ir… aistringesnis seksas?

„Tėvai kartais paima mane iš miesto naktį, kai sunku išsikviesti taksi. Žinau, kad jie ramiau miega, kai gali manimi pasirūpinti, o aš pati jaučiuosi kur kas saugiau,“ – dalijasi Simona. „Prisimenu, kaip anksčiau su draugėmis atsidusdavome: „ak, kad čia dabar būtų mama“. Tai verčia susimąstyti: jei ne tas keistas visuomenės spaudimas kuo greičiau išsikraustyti, ar daugelis iš mūsų išvis paliktų tėvų namus?“ Anot jos, net vaikino atsiradimas nieko nekeičia.

„Man labai pasisekė, kad jis sutaria su mano tėvais ir yra atviras minčiai gyventi čia. Jis žino, kad galbūt norėsiu čia pasilikti visam laikui. Stebiu drauges, auginančias vaikus, ir mintis, kad turėčiau tėvų pagalbą per tokį didelį gyvenimo pokytį, mane labai ramina. Be to, mažesnės išlaidos leis mums susitaupyti svajonių vestuvėms.“ „O jei jau ruošiatės paklausti apie privatumą ir seksą,“ – nutraukia mane Simona su šypsena. „Viskas lygiai taip pat, kaip būdavo paauglystėje pas tėvus… tik gal net įdomiau, nes nenori būti pagauta.“