Savo namų šeimininkė: Kaip lėtas gyvenimas solo tampa jaukiausia dovana sau

Straipsnio audio versija

Įsivaizduokite tą akimirką: grįžtate po ilgos, šurmulingos, atsakomybių pilnos dienos. Spynoje trakšteli raktas, atidarote duris ir jus pasitinka tyla. Bet tai nėra ta bauginanti, tuščia tyla, kurios mus taip ilgai mokė bijoti. Tai – minkšta, apgaubianti ir be galo raminanti tyla. Jūs nusimetate batus, užsikaičiate virdulį, pasidarote puodelį mėgstamos žolelių arbatos ir atsisėdate ant sofos. Ši erdvė kvėpuoja jūsų ritmu. Čia nėra jokių svetimų lūkesčių, jokio fono triukšmo, jokių kompromisų. Jūs esate namuose. Ir jūs esate su pačiu svarbiausiu žmogumi savo gyvenime – savimi.

Apie ką kalbėsime:

Mūsų visuomenė ilgą laiką piršo naratyvą, kad gyvenimas vienai yra lyg koks laukiamasis kambarys. Tarsi tai būtų laikina, ne visai pilnavertė būsena, kol pasirodys „Tinkamas Žmogus“ ir gyvenimas pagaliau prasidės iš tikrųjų. Mes buvome mokomos bijoti vienatvės, klaidingai ją painiodamos su vienišumu. Tačiau vis daugiau moterų šiandien atranda, kad gyvenimas solo nėra trūkumas. Tai – sąmoningas, nuostabus pasirinkimas kurti lėtą, jaukų gyvenimą ir paversti savo namus asmenine ramybės šventove. Tai giliausia meilės sau forma.

Tavo asmeninė tvirtovė: Kodėl namai solo yra daugiau nei tik sienos?

Gyvenant su kitais žmonėmis – kad ir kokie mylimi jie būtų – namai neišvengiamai tampa derybų ir kompromisų zona. Ką žiūrėsime per televizorių? Kokios spalvos bus sienos? Ar galima palikti knygą ant valgomojo stalo? Gyvenimas solo suteikia magišką prabangą atsisakyti visų šių derybų. Tavo namai tampa tiesioginiu tavo vidinio pasaulio, tavo sielos atspindžiu.

Žymus psichoanalitikas ir pediatras Donaldas Winnicottas dar praėjusio amžiaus viduryje aprašė fenomeną, kurį pavadino „gebėjimu būti vienam“. Jis teigė, kad šis gebėjimas jokiu būdu nėra asmenybės trūkumas ar socialinis neadekvatumumas. Priešingai – tai giliausias psichologinės brandos, vidinio saugumo ir savarankiškumo įrodymas. Kai mes sugebame jaukiai ir ramiai jaustis savo pačių draugijoje, mes įrodome sau, kad esame pilnavertės.

Jūsų namai yra ta vieta, kurioje šis gebėjimas pražysta gražiausiais žiedais. Čia nereikia nieko vaidinti. Čia gali vaikščioti su mylimiausia (ir galbūt jau kiek nutrinta) pižama, klausytis džiazo sekmadienio ryte ar valgyti pusryčius lovoje, nebijodama niekieno smerkiančio žvilgsnio. Tai nėra tiesiog gyvenamoji vieta; tai tavo tvirtovė, tavo jėgų atgavimo stotelė.

Jaukumo ritualai: Kaip prisijaukinti savo erdvę?

Kad namai taptų tikra šventove, juos reikia „prisijaukinti“. Tai daroma ne per brangius remontus, o per mažus, sąmoningus kasdienius ritualus. Kai gyvenate viena, šie ritualai tampa jūsų ramybės inkaru.

Pradėkite nuo ryto. Užuot griebusios telefoną ir tikrinusios naujienas, leiskite sau penkiolika minučių lėtumo. Užsidekite natūralaus vaško žvakę arba mėgstamą smilkalą. Klausykitės, kaip verda kava. Sukurkite aplinką, kuri glosto jūsų pojūčius: investuokite į kokybišką, švelnų pledą, išsirinkite keraminį puodelį, kurį tiesiog malonu laikyti rankose. Leiskite kambariuose skambėti ramiai foninei muzikai – tegul ji užpildo erdvę šiluma. Kai jūsų namai kvepia taip, kaip jūs mėgstate, ir skamba taip, kaip jūs norite, jie tarsi patys jus apkabina kiekvieną kartą peržengus slenkstį.

Maisto ruošimas sau – ne prievolė, o meilės aktas

Vienas dažniausių pasiteisinimų, kuriuos girdžiu iš solo gyvenančių moterų: „Kam stengtis gaminti, jei valgau viena? Užteks ir sumuštinio ar šaldytų koldūnų.“ Štai čia slypi didžiausia klaida ir, drįsčiau teigti, nepagarba sau.

Maisto ruošimas sau yra kur kas daugiau nei tiesiog kalorijų suvartojimas. Tai – ritualas, savotiška meditacija ir tiesioginis būdas parodyti sau meilę. Legendinė kulinarijos redaktorė ir knygų autorė Judith Jones visą savo gyvenimą propagavo solo kulinarijos meną. Ji tvirtino, kad gaminimas sau yra būdas pasakyti visatai: „Aš esu verta šių pastangų. Mano malonumas ir mano sveikata yra svarbu.“

Lėtas, sąmoningas gaminimas (slow-cooking) gali tapti geriausia dienos terapija. Pjaustydamos daržoves, klausydamosi, kaip keptuvėje čirška alyvuogių aliejus, uosdamos šviežio baziliko aromatą, mes grąžiname save į „čia ir dabar“ akimirką. Tai padeda nuraminti bėgančias mintis ir atsipalaiduoti.

Tavo solo vakarienė: Šventė be progos

Mielosios, traukite iš spintelių tuos gražius indus, kuriuos taupote „svečiams“ ar „ypatingoms progoms“. Jūs pati ir esate ta ypatinga proga kiekvieną dieną. Pasidenkite stalą: užtieskite gražią servetėlę, įsipilkite vandens ar vyno į krištolinę taurę, užsidekite žvakę.

Griežtai atsisakykite įpročio valgyti palinkus prie kompiuterio ekrano ar naršant telefone. Paverskite savo solo vakarienę sąmoningo valgymo (mindful eating) praktika. Pajuskite maisto tekstūrą, skonį, temperatūrą. Kai mes maitiname save su meile ir estetika, mes auginame vidinį pilnatvės jausmą. Tai žinutė mūsų pasąmonei, kad mes esame mylimos ir prižiūrėtos – ir mes pačios puikiai sugebame tai padaryti.

Paradoksas: Kodėl gyvendamos vienos esame arčiau kitų?

Egzistuoja giliai įsišaknijęs stereotipas, kad viena gyvenanti moteris galiausiai atsiriboja nuo pasaulio, tampa uždara ir socialiai izoliuota. Tačiau sociologiniai tyrimai atskleidžia visiškai priešingą, nuostabų paradoksą.

Sociologas Ericas Klinenbergas savo išsamiuose tyrimuose apie vienišų žmonių visuomenę padarė išvadą, kad solo gyvenantys asmenys dažnai palaiko kur kas aktyvesnius, turtingesnius ir gilesnius socialinius ryšius nei susituokusios poros. Kodėl? Nes poros dažnai linkusios užsidaryti savo „burbule“ (tai vadinama cocooning efektu), visą savo socialinį ir emocinį poreikį sutelkdamos į vieną žmogų.

Gyvendamos solo, mes natūraliai atveriame duris platesniam pasauliui. Mes nesame prirakintos prie vieno santykio. Mūsų širdys ir kalendoriai yra atviri gilioms draugystėms, naujoms pažintims, bendruomenės veikloms. Mes pačios susikuriame savo „pasirinktą šeimą“ – žmones, su kuriais mus sieja ne giminystės ryšys ar pareiga, o bendros vertybės, sielų giminystė ir nuoširdus palaikymas.

Be to, negalima pamiršti ir mūsų mažųjų palydovų. Augintiniai – šunys, katės – įneša į namus neįkainojamos gyvybės ir besąlyginės meilės. Jie moko mus atsakomybės, ritmo ir dovanoja tą neapsimestinį džiaugsmą kas kartą, kai atveriame namų duris.

Kaip puoselėti savo „sielos seserų“ ratą?

Moterų draugystės yra nepaprastai galingas ir gydantis dalykas. Gyvendama solo, turite marias laiko ir erdvės šiuos ryšius puoselėti. Kurkite savo bendruomenės tradicijas. Galbūt tai bus ilgi sekmadienio vėlyvieji pusryčiai jūsų namuose, kai draugės susirenka su savo keptais pyragais. Galbūt – kasmėnesinis knygų klubas prie taurės vyno jūsų svetainėje. Arba tiesiog kassavaitiniai, ilgi pasivaikščiojimai parke su pačia artimiausia bičiule, kai iškalbamas visas per savaitę susikaupęs nerimas. Šie ryšiai tampa tuo saugiu tinklu, kuris jus palaiko ir maitina.

Gydanti tyla: Kaip atskirti vienatvę nuo vienišumo?

Būkime atviros – gyvenimas solo nėra vien tik rožėmis klotas kelias. Būna vakarų, kai tyla atrodo šiek tiek per garsi. Būna akimirkų, kai aplanko ilgesys, kai norisi, jog kas nors kitas išvirtų arbatos ar tiesiog paklaustų: „Kaip praėjo tavo diena?“. Ir tai yra visiškai normalu. Mes esame socialios būtybės.

Tačiau čia slypi pati svarbiausia gyvenimo pamoka: išmokti atskirti vienatvę (solitude) nuo vienišumo (loneliness). Tai du visiškai skirtingi pasauliai.

Psichologas Johnas Cacioppo, ilgus metus skyręs vienišumo fenomeno tyrimams, pabrėžia, kad vienišumas yra emocinė, vidinė būsena, o ne fizinė realybė. Žmogus gali jaustis beprotiškai vienišas būdamas minioje, triukšmingame vakarėlyje ar net sėdėdamas ant sofos šalia savo sutuoktinio, jei tarp jų nėra emocinio ryšio. Vienišumas yra jausmas, kad esi nesuprastas, nematomas.

Tuo tarpu vienatvė yra fizinė būsena, kurią mes galime (ir turėtume) paversti savo stiprybe. Tai – gydanti tyla. Tyla, kurioje nurimsta nervų sistema, po to, kai visą dieną buvome bombarduojamos kitų žmonių žodžiais, emocijomis ir reikalavimais. Tai erdvė, kurioje mes pagaliau galime išgirsti savo pačių vidinį balsą. Ką aš jaučiu? Ko aš noriu? Apie ką aš svajoju? Atsakymai į šiuos klausimus ateina tik tada, kai nurimsta išorinis triukšmas.

Skaitmeninis detoksas ir atsigręžimas į save

Kad vienatvė taptų gydanti, turime išmokti joje būti. Dažnai, vos pajutusios menkiausią tylos sukeliamą diskomfortą, mes griebiamės telefono – naršome socialiniuose tinkluose, ieškodamos greito dopamino ir iliuzinio ryšio su kitais. Tai tik dar labiau atitolina mus nuo savęs.

Išbandykite sąmoningą skaitmeninį detoksą savo namuose. Sukurkite „zonas be ekranų“ – pavyzdžiui, tegul jūsų miegamasis tampa ramybės oaze, į kurią nepatenka nei telefonas, nei kompiuteris. Vakarais, vietoje beprasmio skrolinimo, įsijunkite vinilinę plokštelę. Paimkite į rankas tikrą, popierinę knygą. Rašykite dienoraštį – išliekite savo mintis popieriuje, leiskite joms tekėti laisvai. Arba tiesiog atsisėskite patogiame krėsle, apsigaubkite pledu, žiūrėkite pro langą į krentančius lapus ar lietaus lašus ir leiskite sau tiesiog būti. Būti be jokio tikslo, be jokio produktyvumo reikalavimo.

Gyvenimas solo nėra laukiamasis kambarys. Tai nėra pauzė. Tai pilnavertis, gilus, poetiškas ir be galo jaukus gyvenimo etapas. Tai – galimybė sukurti namus, kurie tave švelniai apkabina vos įžengus pro duris. Tai laikas, skirtas išmokti pačios svarbiausios ir gražiausios gyvenimo pamokos: suprasti, kad tavo pačios draugija yra pakankama. Ji yra šilta, ji yra įdomi, ir ji yra neapsakomai vertinga. Mylėk ją. Puoselėk ją. Būk pati geriausia savo namų ir savo gyvenimo šeimininkė.