Drėgnas bučinys ar pagalbos šauksmas? Kodėl Jūsų šuo iš tikrųjų laižo Jums veidą (ir tai ne visada meilė)

Straipsnio audio versija

Vėlų vakarą, kai namuose įsivyrauja tyla, o Jūs pagaliau prisėdate ant sofos su knyga ar tiesiog pasineriate į savo mintis, pajuntate tą pažįstamą, šiltą, kiek šiurkštų prisilietimą. Drėgnas liežuvis paliečia Jūsų ranką, o galbūt, jei leidžiate, ir skruostą.

Daugelis mūsų instinktyviai krūpteli – juk ką tik kruopščiai nusiprausėte veidą, galbūt užtepėte brangų naktinį serumą. Higienos taisyklės mūsų galvose rėkia „ne“, tačiau širdis dažniausiai sušnabžda „taip“. Mes tai vadiname „šunišku bučiniu“. Mes priimame tai kaip besąlygiškos meilės valiutą.

Apie ką kalbėsime:

Tačiau ar kada susimąstėte, kas iš tikrųjų vyksta tą akimirką? Ar tai tikrai meilė, ar sudėtingas biologinis algoritmas? Jūsų šuo yra ne šiaip augintinis; jis yra evoliucijos suformuotas empatijos genijus, kuris bando su Jumis kalbėtis seniausia pasaulyje kalba – lytėjimu ir skoniu.

Leiskite man pakviesti Jus į kelionę po Jūsų šuns sąmonę. Pamirškite paviršutiniškus paaiškinimus. Pasiremkime mokslu, kuris atskleidžia, jog tas drėgnas brūkštelėjimas per skruostą yra kur kas daugiau nei tik seilės. Tai – sudėtinga, niuansuota ir kartais netgi gydanti komunikacija.

Evoliucinis aidas: nuo vilkų gaujos iki Jūsų svetainės

Norėdami suprasti, kodėl Jūsų elegantiškas veimaraneris ar pūkuotas bišonas elgiasi būtent taip, turime trumpam nusikelti į laukinę praeitį. Jūsų šuns DNR vis dar saugo prisiminimus apie gyvenimą gaujoje, kurioje laižymas buvo gyvybiškai svarbus išlikimo mechanizmas.

Garsus vilkų tyrinėtojas ir biologas L. Davidas Mechas, praleidęs dešimtmečius stebėdamas vilkų elgseną natūralioje aplinkoje, aprašo reiškinį, kurį mokslininkai vadina „trofiniu laižymu“. Vilkų jaunikliai laižo motinos snukį, kad paskatintų ją atryti apvirškintą maistą. Skamba ne itin estetiškai, tiesa? Tačiau gamtoje estetika nėra prioritetas – svarbiausia yra išlikimas.

Šis infantilus veiksmas evoliucijos eigoje transformavosi. Kai suaugęs šuo laižo Jūsų veidą, jis iš esmės grįžta į tą saugią, vaikišką būseną. Jis sako: „Aš esu mažas, o tu – didelė ir galinga. Aš tavimi pasitikiu. Pasirūpink manimi.“ Tai nėra dominavimo ženklas, kaip klaidingai manoma kai kuriuose senosios mokyklos dresūros vadovėliuose. Priešingai – tai gilaus pasitikėjimo ir savanoriško pažeidžiamumo aktas.

Tad kai kitą kartą Jūsų augintinis bandys pasiekti Jūsų veidą, žinokite: jis Jūsų nelaiko tiesiog „šeimininke“. Jo akyse Jūs esate tas saugumo uostas, kuris garantuoja išlikimą.

Oksitocino kilpa: kodėl tai veikia kaip narkotikas

Ar pastebėjote, kad kartais tiesiog negalite atstumti šuns, net jei žinote, kad tai nėra higieniška? Pasirodo, tam yra cheminis paaiškinimas. Jūs ir Jūsų šuo esate įsitraukę į biologinę priklausomybę, kurią valdo galingas hormonas.

Japonijos Azabu universiteto profesorius Takefumi Kikusui atliko revoliucinį tyrimą, kuris iš esmės pakeitė mūsų supratimą apie žmogaus ir šuns ryšį. Jo komanda nustatė, kad kai šuo ir šeimininkas žiūri vienas kitam į akis ir vyksta fizinis kontaktas (įskaitant laižymą), abiejų organizmuose drastiškai pakyla oksitocino – „meilės hormono“ – lygis.

Tai tas pats mechanizmas, kuris veikia tarp motinos ir kūdikio žindymo metu. Šis procesas sukuria teigiamą grįžtamąjį ryšį: kuo labiau šuo Jus laižo ir kuo švelniau Jūs reaguojate, tuo daugiau oksitocino išsiskiria abiejų smegenyse. Jūs jaučiatės ramesnė, Jūsų širdies ritmas sulėtėja, o pasaulio rūpesčiai trumpam nutolsta.

Šuo tai jaučia. Jis puikiai supranta, kad šis veiksmas „rakina“ Jūsų širdį. Jei po ilgos darbo dienos jaučiatės išsekusi, o šuo atkakliai bando laižyti Jūsų rankas, jis, tikėtina, atlieka savotišką terapijos seansą. Jis bando „pataisyti“ Jūsų cheminį balansą, tuo pačiu ramindamas ir save. Tai abipusė emocinė reguliacija, kuriai nereikia žodžių.

Jūs esate skonių žemėlapis: ką šuo „perskaito“ ant Jūsų odos

Mes, žmonės, esame vizualios būtybės. Mes vertiname pasaulį akimis. Tačiau šuo pasaulį patiria per nosį ir liežuvį. Barnard koledžo (JAV) Kognityvinių mokslų laboratorijos vadovė Alexandra Horowitz, knygos „Inside of a Dog“ autorė, pabrėžia, kad šuns uoslė yra jo pagrindinis būdas suvokti realybę. Tačiau uoslė ir skonis yra neatsiejami.

Jūsų oda nėra tik barjeras. Tai informacijos archyvas. Visų pirma, druska. Mūsų prakaitas yra sūrus, ir šunims šis skonis yra tiesiog patrauklus. Tačiau tai – tik paviršius. Dr. A. Horowitz aiškina, kad šunys turi vomeronasalinį organą (dar vadinamą Jakobsono organu), esantį tarp nosies ir burnos. Kai šuo Jus laižo, jis ne tik ragauja – jis analizuoja Jūsų feromonus.

Ką jis sužino?

• Jūsų streso lygį. Kai patiriate įtampą, Jūsų kūnas išskiria specifinius cheminius junginius (kortizolį ir kitus hormonus), kurie keičia Jūsų odos kvapą ir skonį. Šuo tai jaučia akimirksniu. Jo laižymas tokioje situacijoje gali būti bandymas „nuplauti“ stresą arba tiesiog patikrinti: „Ar viskas gerai? Tu kvepi nerimu.“
• Kur buvote ir ką valgėte. Mikroskopinės maisto dalelės ant Jūsų rankų ar veido pasakoja visą Jūsų dienos istoriją.
• Jūsų sveikatą. Yra daugybė užfiksuotų atvejų, kai šunys intensyviai laižė tam tikrą šeimininko kūno vietą, kurioje vėliau buvo diagnozuota liga.

Tad kai Jums atrodo, kad šuo tiesiog elgiasi įkyriai, gali būti, kad jis renka duomenis. Jis bando suprasti Jūsų būseną geriau, nei Jūs pati ją suprantate.

Taikos vėliava: kai bučinys reiškia „atsiprašau“

Tačiau ne visi laižymai yra meilės prisipažinimai. Kartais mes, moterys, linkusios romantizuoti kiekvieną augintinio gestą, nepastebime subtilaus pagalbos šauksmo.

Norvegų šunų elgsenos specialistė Turid Rugaas, visame pasaulyje garsėjanti savo darbais apie „raminimo signalus“ (Calming Signals), atkreipia dėmesį į kitą laižymo pusę. Ar pastebėjote, kad kartais, kai barate savo šunį už sugraužtą batelį, jis pradeda laižyti orą arba bando pasiekti Jūsų ranką, nors jo kūnas atrodo susigūžęs?

Tai nėra „bučinys“. Tai – taikos vėliava. T. Rugaas teigia, kad toks laižymas yra raminimo signalas, skirtas deeskaluoti konfliktą. Šuo sako: „Aš matau, kad tu pikta. Aš nenoriu konflikto. Prašau, nusiramink.“

Jei šuo Jus laižo intensyviai, nervingai, o jo akys atrodo išsiplėtusios – tai gali būti nerimo ženklas. Galbūt jam per daug triukšmo? Galbūt Jūsų pačios emocinė būsena yra per daug intensyvi? Tokiu atveju geriausia reakcija – ne glostyti ir skatinti (kas patvirtintų nerimą), bet ramiai atsitraukti, giliai įkvėpti ir sukurti ramią erdvę. Leiskite jam suprasti, kad pavojaus nėra, ir pamatysite, kaip įkyrus laižymas liausis savaime.

Higienos dilema: kur brėžti ribą?

Ir visgi, negalime ignoruoti dramblio kambaryje – bakterijų. Nors liaudies išmintis sako, kad „šuns seilės gydo“, šiuolaikinis mokslas į tai žiūri skeptiškai.

Londono karalienės Marijos universiteto (Queen Mary University of London) virusologas ir bakteriologas profesorius Johnas Oxfordas yra gana kategoriškas. Jis primena, kad šunys didžiąją gyvenimo dalį praleidžia uostinėdami ne pačius švariausius objektus (įskaitant kitų šunų paliktas „dovanėles“). Jų burnoje gyvena bakterijos (pvz., Capnocytophaga canimorsus), kurios šuniui yra nekenksmingos, bet žmogui, ypač turinčiam nusilpusį imunitetą ar atvirų žaizdelių, gali sukelti problemų.

Kaip rasti balansą tarp emocinio ryšio ir sveiko proto? Aš siūlau vadovautis „pagarbios meilės“ principu.

1. Venkite burnos ir atvirų žaizdų. Leiskite šuniui laižyti Jūsų skruostą ar smakrą, bet saugokite lūpas ir akis. Gleivinės yra tiesioginiai vartai infekcijoms.
2. Plaukite rankas. Tai banalu, bet po intensyvių „bučinių“ sesijų tiesiog nusiplaukite rankas.
3. Stebėkite savo odos reakciją. Jei turite jautrią odą, šuns seilės gali sukelti sudirgimą ne dėl bakterijų, o dėl jose esančių baltymų.

Tačiau, mielosios, neverskite savo namų sterilia laboratorija. Imunologai vis dažniau kalba apie „higienos hipotezę“ – per didelis sterilumas silpnina mūsų imuninę sistemą. Saikingas kontaktas su augintinio mikrobioma gali būti netgi naudingas, „treniruojantis“ mūsų imunitetą.

Pabaigai: kalba be žodžių

Gyvename pasaulyje, kuriame esame apsuptos žodžių, tekstų, elektroninių laiškų ir nuolatinio informacinio triukšmo. Mūsų šunys siūlo mums kai ką unikalaus – tylų, fizinį, absoliučiai nuoširdų ryšį.

Kai Jūsų šuo priglaudžia galvą ir švelniai palaižo Jūsų ranką, jis nesiekia manipuliuoti. Jis nesvajoja apie karjerą ir nesijaudina dėl raukšlių. Jis tiesiog yra čia ir dabar. Ir jis kviečia Jus padaryti tą patį.

Galbūt tas šlapias pėdsakas ant skruosto, kurį paliko Jūsų keturkojis draugas, yra priminimas, kad esame mylimos ne už tai, ką pasiekėme, ir ne už tai, kaip atrodome. Esame mylimos tiesiog todėl, kad esame savo gaujos dalis. O tai, sutikite, yra pati gražiausia meilės forma, kuriai kartais galima paaukoti net ir tobulą makiažą.

Svarbus priminimas apie saugumą: Nors ryšys su augintiniu gydo sielą, būkime sąmoningos dėl savo kūno. Jei turite atvirų žaizdų, įbrėžimų ar Jūsų imunitetas yra nusilpęs, venkite tiesioginio kontakto su šuns seilėmis ir neleiskite laižyti pažeistų vietų. Jūsų sveikata yra prioritetas, tad kilus abejonėms dėl rizikos – visada pasitarkite su savo gydytoju.

Įkvėpimo šaltiniai

• Alexandra Horowitz – „Inside of a Dog: What Dogs See, Smell, and Know“. Knyga, atverianti duris į sensorinį šunų pasaulį ir padedanti suprasti, kaip jie „skaito“ mus.
• Turid Rugaas – „On Talking Terms with Dogs: Calming Signals“. Esminis veikalas apie tai, kaip atpažinti šunų streso ir taikymosi signalus.
• L. David Mech – „Wolves: Behavior, Ecology, and Conservation“. Moksliniai tyrimai, padedantys atskirti tikrąją gaujos dinamiką nuo populiarių mitų.
• Mokslo tyrimai (Azabu University) – Miho Nagasawa, Takefumi Kikusui et al., „Oxytocin-gaze positive loop and the coevolution of human-dog bonds” (2015). Apie hormoninį ryšį tarp šuns ir žmogaus.