Kodėl liūdesys trunka 120 valandų, o gėda – vos 30 minučių?

Ar kada nors susimąstėte, kodėl džiaugsmas po malonaus komplimento išgaruoja taip greitai, o apmaudas dėl neatsargiai pasakyto žodžio gali graužti ištisas dienas? Visi žinome, kad emocijos ateina ir praeina, tačiau pasirodo, kad kiekviena iš jų turi savo „galiojimo laiką“. Ir skirtumai tarp jų – stulbinantys.

Belgijos Leveno universiteto psichologai atliko tyrimą, kurio metu išmatavo 27 skirtingų emocijų trukmę. Rezultatai ne tik įdomūs, bet ir padeda geriau suprasti, kodėl kartais taip sunku išsivaduoti iš vieno ar kito jausmo gniaužtų.

Emocijų „topai“: nuo ilgiausiai trunkančių iki trumpiausių

Mokslininkai, išanalizavę studentų patirtis, sudarė savotišką emocijų reitingą pagal jų trukmę. Paaiškėjo, kad ne visos neigiamos emocijos yra ilgaamžės, kaip ir ne visos teigiamos – trumpalaikės.

Ilgosios distancijos bėgikai: Liūdesys ir Neapykanta

Absoliučiu čempionu tapo liūdesys, trunkantis vidutiniškai 120 valandų, arba penkias paras. Pasak tyrėjų, ši emocija, susijusi su netektimi ar svarbiais nusivylimais, paveikia smegenų chemiją taip stipriai, kad jos poveikį jaučiame ilgai.

Antroje vietoje – neapykanta, kurios gniaužtuose galime praleisti apie 60 valandų. Priešiškumas ir noras sunaikinti neapykantą keliantį objektą mus veikia net dvi su puse paros.

Malonios, bet ne amžinos akimirkos

Trečioji vieta, laimei, atiteko teigiamai emocijai – džiaugsmui. Ši maloni dvasinės ir fizinės gerovės būsena vidutiniškai trunka 35 valandas. Visą parą, arba 24 valandas, galime jausti nusivylimą, nerimą ir pasitenkinimą.

Greitai ateina, greitai praeina

Sąrašo apačioje atsidūrė jausmai, kurie aplanko mus tarsi trumpi, bet intensyvūs blyksniai. Kaltę jaučiame apie 3,5 valandos, pyktį ir nuobodulį – 2 valandas, o pačios trumpiausios emocijos yra baimė (apie 40 minučių) ir gėda (vos 30 minučių).

Didžioji paslaptis: kodėl jausmai užsilieka?

Bet kodėl egzistuoja toks didelis skirtumas? Kodėl gėda išgaruoja taip greitai, o liūdesys pasilieka su mumis beveik visai savaitei? Kaip aiškina viena iš šio tyrimo bendraautorių, psichologė Saskia Lavrijsen, pagrindinė paslaptis, kodėl jausmai užsilieka, yra atminimas (angl. rumination), arba nuolatinis galvojimas apie įvykį.

Būtent ji su kolegomis nustatė, kad: „Atminimas yra pagrindinis veiksnys, lemiantis, kodėl vienos emocijos trunka ilgiau už kitas. Emocijos, susijusios su aukštu atminimo lygiu, truks ilgiausiai.“

Įsivaizduokite situaciją: paauglystėje tėtis, supykęs dėl jūsų klaidos, leptelėjo: „Iš tavęs mokslininko tikrai nebus“. Jis šią frazę pamiršo po savaitės, tačiau jūs ją prisimenate jau kelis dešimtmečius, ir ji, galbūt net nesąmoningai, paveikė jūsų karjeros pasirinkimą. Būtent tai ir yra atminimo galia. Mes nuolat „atkramtome“ įvykį, analizuojame jį, ir taip neleidžiame emocijai išblėsti.

Įdomios poros: Baimė vs. Nerimas, Gėda vs. Kaltė

Ši teorija puikiai paaiškina, kodėl kai kurios, atrodytų, susijusios emocijos turi tokią skirtingą trukmę.

• Baimė vs. Nerimas: Baimė yra reakcija į konkrečią, čia ir dabar esančią grėsmę. Ji trumpa – pavojui praėjus, baimė dingsta. Nerimas, trunkantis 24 valandas, yra susijęs su ateities grėsmėmis, kurias mes galime nuolat „pergalvoti“ savo mintyse, taip patys save kankindami.
• Gėda vs. Kaltė: Gėda dažnai susijusi su viešu pažeminimu („ką kiti pagalvos?“). Šis jausmas, nors ir labai aštrus, yra trumpalaikis. Kaltė, trunkanti 3,5 valandos, yra vidinis jausmas, susijęs su konkrečiu mūsų poelgiu („aš pasielgiau blogai“). Apie savo poelgį esame linkę galvoti ir jį analizuoti ilgiau, todėl ir kaltės jausmas išlieka.

Budistai moko, kad protas yra dangus, o emocijos – debesys, kurie tiesiog praplaukia. Šis tyrimas parodo, kodėl kai kuriuos „debesis“ stebėti yra daug sunkiau nei kitus. Suprasdami atminimo galią, mes įgyjame įrankį, padedantį sąmoningai paleisti jausmus. Užuot nuolat grįžę prie skaudaus įvykio, galime pasakyti sau: „Taip, tai buvo nemalonu, bet aš renkuosi apie tai nebegalvoti“. Tai nėra lengva, bet tai yra kelias į emocinę laisvę.