Kodėl bijome džiaugtis? Apie „tamsos baimę“ ir dėkingumą kaip džiaugsmo šaltinį

Įsivaizduokite akimirką: stovite prie miegančio vaiko lovelės, stebite jo ramų kvėpavimą ir staiga jus užlieja neapsakoma meilės banga. Jaučiatės tokia laiminga, kad, rodos, širdis sprogs. Ir tada… per sekundės dalį tą jausmą pakeičia stingdantis siaubas. Jūsų galvoje prabėga baisūs vaizdiniai – kas, jei jam kas nors nutiks? Kas, jei aš visa tai prarasiu?

Arba galbūt jus paaukštino darbe, apie kurį svajojote. Jūs džiaugiatės, bet iškart vidinis balsas sušnibžda: „Nesidžiauk per anksti. Dabar visi pamatys, kad nesi tokia kompetentinga. Dabar bus tik sunkiau.“

Ar jums tai pažįstama? Jei taip, sveiki atvykę į vieną universaliausių žmogiškų patirčių. Mes desperatiškai trokštame džiaugsmo, tačiau kai jis ateina, mes… išsigąstame.

Savo novatoriškoje knygoje „Netobulumo dovanos“ dr. Brené Brown šį fenomeną vadina „džiaugsmu su nuojauta apie nelaimę“ (angl. foreboding joy). Ji teigia, kad džiaugsmas yra pati pažeidžiamiausia emocija, kurią mes jaučiame. Ir paradoksalu, bet būtent gebėjimas ištverti šį pažeidžiamumą yra raktas į pilnavertį gyvenimą.

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kodėl mes sabotuojame savo laimę ir kaip paprasta, bet galinga dėkingumo praktika gali tapti priešnuodžiu mūsų baimei.

Laimė ir džiaugsmas: Kodėl tai nėra tas pats?

Pirmiausia, svarbu atskirti dvi sąvokas, kurias dažnai vartojame kaip sinonimus: laimę ir džiaugsmą. Atlikdama savo tyrimus, Brené Brown pastebėjo įdomų dėsningumą: žmonės aiškiai skyrė šiuos du jausmus.

• Laimė yra susijusi su aplinkybėmis. Gavote dovanų, šviečia saulė, paaukštino darbe – jūs laiminga. Aplinkybės pasikeičia – laimė gali išblėsti.
• Džiaugsmas, kita vertus, yra dvasinė būsena, susijusi su dėkingumu ir ryšiu. Tai gilesnis, intensyvesnis jausmas.

Brené Brown remiasi teologe Anne Robertson, kuri aiškina graikiškas šių žodžių kilmes. Graikiškas žodis laimei (Makarios) reiškia sėkmę ar rūpesčių nebuvimą. Tuo tarpu džiaugsmas (Chairo) senovės graikų buvo apibūdinamas kaip „sielos gera nuotaika“ ir „buvimo kulminacija“. Įdomiausia tai, kad, pasak graikų, džiaugsmo priešingybė yra ne liūdesys, o baimė.

Būtent todėl džiaugsmas mus taip gąsdina. Jis ateina su aštriais spygliais. Kaip rašo Brené Brown: „Džiaugsmas yra toks pat dygus ir aštrus kaip ir bet kuri tamsi emocija“. Kai mes mylime beprotiškai stipriai arba tikime kažkuo visa širdimi, mes tampame visiškai atviri skausmui.

Kodėl mes bijome tamsos? (Scarcity ir katastrofų scenarijai)

Grįžkime prie miegančio vaiko pavyzdžio. Kodėl, pajutę didžiausią meilę, mes iškart įsivaizduojame tragediją?

Brené Brown tai aiškina kaip savisaugos mechanizmą. Mes gyvename „nepritekliaus“ (angl. scarcity) kultūroje, kurioje nuolat jaučiame, kad visko yra per mažai – laiko, saugumo, garantijų. Mes bijome prarasti tai, ką turime.

Mūsų mąstymas veikia taip: „Jei aš leisiu sau dabar visiškai džiaugtis, o paskui nutiks kažkas blogo, man skaudės labiau. Todėl geriau aš pati susikursiu katastrofos scenarijų galvoje. Taip aš pasiruošiu. Taip aš apsisaugosiu nuo netikėto skausmo.“.

Mes bandome „aplenkti pažeidžiamumą“. Mes manome, kad jei neleisime sau džiaugtis, sumažinsime riziką nukentėti.

Tačiau tai yra didžiulė klaida. Brené Brown perspėja: „Tamsa nesunaikina šviesos; ji ją apibrėžia. Būtent mūsų tamsos baimė meta šešėlį ant mūsų džiaugsmo“ .

Kai mes atstumiame džiaugsmą bijodami praradimo, mes neapsisaugome nuo skausmo (jei nelaimė nutiks, skaudės lygiai taip pat). Mes tiesiog atimame iš savęs vienintelį dalyką, kuris galėtų mus sustiprinti ir padėti išgyventi sunkius laikus – džiaugsmą.

Nepritekliaus mitas: „Niekada nepakanka“

Mūsų baimė džiaugtis yra glaudžiai susijusi su tuo, ką knygų autorė Lynne Twist vadina „nepritekliaus mitu“.

Pagalvokite apie savo rytą. Kokia jūsų pirmoji mintis prabudus? Daugeliui iš mūsų tai yra: „Aš per mažai miegojau“. Kita mintis? „Aš neturiu pakankamai laiko“.

Dar net neišlipusios iš lovos, mes jau jaučiamės esančios minuse. Mes jaučiamės nepakankamos. O vakare, atsigulusios į lovą, mes vardijame viską, ko šiandien nepadarėme.

Šis nuolatinis „nepakankamumo“ jausmas maitina mūsų baimes. Mes pradedame galvoti: „Aš nesu pakankamai nusipelniusi šio džiaugsmo“ arba „Ši laimė truks neilgai, nes sėkmė yra ribota“.

Norėdami ištrūkti iš šio rato, turime pakeisti savo požiūrį ne į „gausos“ paieškas (daugiau daiktų, daugiau pinigų), o į „pakankamumo“ (angl. sufficiency) suvokimą. Tai žinojimas, kad mes esame pakankamos ir kad to, ką turime dabar, užtenka.

Priešnuodis baimei: Dėkingumas kaip praktika

Tad kaip nustoti bijoti ir pradėti džiaugtis? Brené Brown tyrimų rezultatai buvo vienareikšmiški ir netgi šokiruojantys jai pačiai.

Visi, be išimties, jos kalbinti žmonės, kurie apibūdino save kaip džiaugsmingus, turėjo vieną bendrą bruožą: jie aktyviai praktikavo dėkingumą.

Dėmesio: ne „turėjo dėkingumo nuostatą“, o „praktikavo dėkingumą“.

Dauguma mūsų manome, kad dėkingumas yra jausmas, kuris ateina po džiaugsmo. „Esu laiminga, todėl esu dėkinga“. Tačiau tyrimai rodo atvirkštinį ryšį: dėkingumas yra tai, kas sukuria džiaugsmą.

Kodėl požiūrio neužtenka?

Brené Brown pateikia puikią analogiją su joga. Jūs galite turėti „jogos požiūrį“ – vertinti ramybę, kvėpavimą, turėti gražią jogos aprangą. Bet jei niekada neužlipsite ant kilimėlio ir nepadarysite asanos, tas požiūris nieko nereiškia .

Tas pats galioja ir dėkingumui. Neužtenka jaustis dėkingai, kai viskas gerai. Reikia konkrečios praktikos, kurią atliekate kasdien, net (ir ypač) tada, kai viskas einasi sunkiai.

Tyrimai, atliekami tokiose prestižinėse institucijose kaip Kalifornijos universitetas Berklyje (Greater Good Science Center), nuolat patvirtina, kad sąmoninga dėkingumo praktika nėra tik dvasinis ritualas – ji turi apčiuopiamą poveikį mūsų biologijai. Nustatyta, kad ji keičia smegenų veiklą, mažina nerimą, gerina miegą ir net stiprina imuninę sistemą. Dėkingumas veikia kaip natūralus vaistas nuo streso, leidžiantis mums ne tik jaustis geriau, bet ir fiziškai būti atsparesnėms.

Praktiniai patarimai: Kaip prisijaukinti dėkingumą?

Kaip paversti dėkingumą veiksmu, o ne tik teorija? Štai keletas būdų, kuriuos naudojo „visa širdimi gyvenantys“ tyrimo dalyviai:

1. Dėkingumo žurnalas

Tai klasika, bet ji veikia. Kiekvieną vakarą užrašykite bent 3 dalykus, už kuriuos esate dėkinga. Tai neturi būti dideli dalykai (pvz., paaukštinimas). Tiesą sakant, tyrimai rodo, kad dėkingumas už mažus, paprastus dalykus (šilta kava, vaiko juokas, gražus saulėlydis) kuria didžiausią džiaugsmo rezervą .

2. Dėkingumas „katastrofos“ akimirką

Tai sunkiausia, bet veiksmingiausia dalis. Kai kitą kartą pajusite tą „džiaugsmą su nuojauta apie nelaimę“ – kai žiūrėsite į savo vaiką ir jus suparalyžiuos baimė jį prarasti – sustokite.

Neveikite pagal baimės scenarijų. Vietoj to, pasakykite sau: „Aš jaučiuosi pažeidžiama. Ir tai yra gerai. Aš esu tokia dėkinga už šią akimirką, kad net baisu.“ .

Pripažinkite pažeidžiamumą ir sąmoningai transformuokite jį į dėkingumą. Baimė rodo, kiek daug turite, ką branginate. Būkite už tai dėkinga.

3. Viešas dėkingumas

Tyrimo dalyviai dažnai minėjo, kad dėkingumą išreiškia garsiai. Tai gali būti malda prieš valgį, dėkingumo ratas su šeima vakarienės metu, ar tiesiog įprotis pasakyti partneriui „ačiū“ už kasdienius dalykus.

Netobula, bet džiugi kasdienybė

Džiaugsmas nėra nuolatinė būsena. Tai tarsi tos mažos lemputės, kurias kabiname per Kalėdas. Džiaugsmas ateina momentais – dažniausiai visiškai paprastais .

Mes dažnai praleidžiame tuos momentus, nes esame per daug užsiėmusios, laukdamos kažko „nepaprasto“, arba bijome, kad džiaugsmas prišauks nelaimę.

Leiskite sau jausti. Leiskite sau būti pažeidžiamai. Ir kai pajusite tą šiurpuliukus keliantį džiaugsmą, neišsigąskite tamsos. Tiesiog giliai įkvėpkite ir pasakykite: „Ačiū“.