„Ką sakei?“: 7 praktiški būdai prakalbinti tylintį paauglį ir atkurti ryšį

„Kaip sekėsi mokykloje?“ – su viltimi klausiate. „Normaliai“, – atšauna paauglys, nė nepakeldamas akių nuo telefono. „Kas naujo?“ – bandote dar kartą. „Nieko“, – gaunate atsakymą, kuris užtrenkia duris bet kokiam tolesniam pokalbiui. Jaučiatės, lyg belstumėtės į sieną? O gal net atrodo, kad žmogus, kurį auginote, mylavote ir pažinojote geriau už visus, staiga tapo paslaptingu, piktoku ir tyliu nepažįstamuoju?

Jei linksite galva, nesate vieni. Ši tyla, atstumas ir, rodos, neįveikiama praraja tarp tėvų ir paauglių – tai vienas universaliausių iššūkių auginant vaikus. Tačiau gera žinia ta, kad tai nėra nei jūsų, nei jūsų vaiko kaltė. Tai – natūrali paauglystės dalis, sudėtingas etapas, kurio metu keičiasi ne tik paauglio kūnas ir smegenys, bet ir bendravimo taisyklės. Svarbiausia, kad tvirtesni ir šiltesni santykiai su paaugliais yra įmanomi. Tereikia išmokti naujų žaidimo taisyklių.

Kodėl paauglys nustoja kalbėti?

Prieš pradedant ieškoti būdų, kaip „prakalbinti“ paauglį, svarbu suprasti, kodėl jis apskritai nutilo. Tai nėra asmeninis išpuolis prieš jus. Už tylos sienos slepiasi gilūs psichologiniai ir biologiniai procesai.

Kaip aptarėme anksčiau, paauglio smegenys išgyvena milžinišką rekonstrukciją. Viena iš pagrindinių paauglystės užduočių – palaipsniui atsiskirti nuo tėvų ir suformuoti savo, kaip savarankiško individo, tapatybę. Šiame procese draugai tampa naujuoju „genties“ centru, o tėvų nuomonė ir autoritetas natūraliai praranda savo buvusią galią. Paauglys pradeda kurti savo privatų pasaulį, į kurį tėvams įeiti ne visada leidžiama, ir tai yra sveiko vystymosi ženklas.

Be to, kaip nurodo klinikinė psichologė dr. Angharad Rudkin, paauglių emocinis pasaulis yra daug intensyvesnis ir labiau poliarizuotas. Jie linkę matyti viską juodai arba baltai, o tėvų bandymai duoti patarimą dažnai priimami kaip kritika ar kontrolė. Užuot rizikavę būti nesuprasti ar kritikuojami, jie tiesiog pasirenka tylėti.

7 žingsniai link atviresnio pokalbio: jūsų gidas į paauglio pasaulį

Atkurti ryšį nereiškia grįžti į laikus, kai vaikas jums pasakojo viską. Tai reiškia sukurti naujo tipo santykį – pagarbų, lygiavertiškesnį ir paremtą pasitikėjimu. Štai 7 praktiški, psichologija paremti žingsniai, kurie padės jums tai padaryti.

1. Tapkite detektyvu, o ne tardytoju: tinkamo momento magija

Dažniausia tėvų daroma klaida – bandymas pradėti rimtą pokalbį pačiu netinkamiausiu metu: vos paaugliui grįžus iš mokyklos, kai jis pavargęs, ar kai akivaizdžiai nenori kalbėti. Knygos „What’s My Teenager Thinking?“ autorės Tanith Carey ir dr. Angharad Rudkin pataria vengti tiesmuko tardymo ir vietoj to ieškoti „pokalbio langų“.

• Pokalbiai „petys prie peties“. Paaugliams kur kas lengviau atsiverti, kai nereikia palaikyti tiesioginio akių kontakto. Važiavimas automobiliu, bendras maisto gaminimas ar pasivaikščiojimas su šunimi – tai idealios situacijos, kai pokalbis gali kilti natūraliai, be spaudimo.
• Vėlyvi vakarai. Nors ir vargina, bet būtent prieš miegą, kai dienos įtampa atslūgsta, paaugliai dažnai tampa atviresni ir ieško artumo. Kelios papildomos minutės prie jo lovos gali būti vertingesnės už valandą tardymo dieną.

2. Klausykitės 80 %, kalbėkite 20 %: tylos galia

Kai paauglys pagaliau pradeda kalbėti, didžiausia pagunda – iškart pulti su patarimais, sprendimais ar savo patirtimi. Stop! Šiuo momentu jūsų pagrindinė užduotis yra ne kalbėti, o klausytis.

Knygos „What’s My Teenager Thinking?“ autorės pabrėžia, kad skuboti sprendimai ar problemų menkinimas („Ai, čia tik smulkmena!“) paaugliui siunčia žinutę, kad jo jausmai yra nesvarbūs. Užuot tai darę, tiesiog klausykitės. Linktelėkite, sakykite „suprantu“, „mhm“, „papasakok daugiau“. Kartais paaugliui reikia ne jūsų patarimo, o tiesiog saugios erdvės „išsiventiliuoti“ ir pačiam susidėlioti mintis. Jūsų tyla ir kantrus buvimas šalia yra galingiausias palaikymo įrankis.

3. Patvirtinkite jausmus, net jei su jais nesutinkate

Tai vienas sunkiausių, bet ir svarbiausių bendravimo principų. Paauglys grįžta namo ir pareiškia: „Nekenčiu tavęs!“. Pirmoji instinktyvi reakcija – pyktis ir gynyba: „Kaip tu drįsti taip kalbėti?!“ Tačiau tai tik dar labiau gilina prarają.

Garsus vaikų psichologas Haimas Ginottas mokė, kad svarbu atskirti jausmus nuo veiksmų. Visi jausmai yra priimtini, tačiau ne visi veiksmai. Užuot neigę ar kritikavę jausmą, patvirtinkite jį: „Girdžiu, kad dabar labai ant manęs pyksti“. Tai nereiškia, kad sutinkate su tuo, ką jis sako, ar leidžiate jam elgtis nepagarbiai. Tai reiškia, kad priimate jo emocinę realybę. Kai žmogus jaučiasi išgirstas, jo gynybinės sienos griūva, o emocijų intensyvumas mažėja. Tik tada atsiranda erdvė konstruktyviam pokalbiui.

4. Kalbėkite „aš“ kalba: kaip išvengti kaltinimų

Frazės, prasidedančios žodžiu „tu“, paauglio smegenyse iškart įjungia pavojaus signalą ir yra priimamos kaip kaltinimas.

• Vietoj: „Tu vėl nesutvarkei kambario!“
• Pabandykite: „Aš pavargstu ir nusimenu, kai grįžusi po darbo randu netvarką.“
• Vietoj: „Tu niekada manęs nesiklausai!“
• Pabandykite: „Aš jaučiuosi neišgirsta, kai bandau tau kažką pasakyti, o tu žiūri į telefoną“.

Kalbėjimas „aš“ kalba leidžia išsakyti savo jausmus ir poreikius, nekaltinant ir nekritikuojant kito. Tai nuginkluoja ir kviečia dialogui, o ne kovai.

5. Stebėkite ne tik žodžius, bet ir savo veidą

Ar žinojote, kad paaugliai yra linkę interpretuoti neutralias ar net pozityvias suaugusiųjų veido išraiškas kaip negatyvias ar kritiškas?. Tai dar vienas jų bręstančių smegenų ypatumas. Todėl, kalbėdami su paaugliu, stenkitės išlaikyti atvirą, atpalaiduotą kūno kalbą ir švelnią veido išraišką. Griežtas tonas, pakeltas antakis ar sugniaužti kumščiai, net jei to nepastebite, gali akimirksniu uždaryti bet kokią galimybę atviram pokalbiui.

6. Darykite „emocinius indėlius“: bendravimas be tikslo

Įsivaizduokite, kad jūsų santykiai – tai banko sąskaita. Jei nuolat tik „nusiimate“ lėšas – kritikuojate, reikalaujate, pamokslaujate – sąskaita greitai ištuštėja. Kad galėtumėte „nusiimti“ sunkių pokalbių metu, pirmiausia turite padaryti daug „indėlių“.

„Emociniai indėliai“ – tai laikas, praleistas kartu be jokio tikslo ar paslėptos dienotvarkės. Tiesiog pabūkite kartu darydami tai, kas patinka jam: pažiūrėkite jo mėgstamą serialą (nekritikuodami!), pasiklausykite jo muzikos, sužaiskite kompiuterinį žaidimą. Šios akimirkos primena paaugliui, kad jūs jį ne tik mylite, bet ir mėgstate kaip žmogų.

7. Nepriimkite to asmeniškai: supraskite, kas slypi už tylos

Trumpi ar vienažodžiai atsakymai ir akių vartymas dažnai nėra nukreipti asmeniškai prieš jus. Tai gali reikšti:

• „Esu pavargęs.“
• „Noriu pabūti vienas.“
• „Nežinau, kaip įvardinti tai, ką jaučiu.“
• „Bijau, kad jei pradėsiu kalbėti, tu manęs nesuprasi.“

Kaip pataria UNICEF ekspertai, bandymas suprasti, kas slypi už paauglio elgesio, yra esminis žingsnis link geresnio ryšio. Prisiminkite, kad jūsų, kaip tėvų, vaidmuo dabar yra būti saugiu uostu, į kurį paauglys visada galėtų grįžti, net ir po didžiausių audrų savo vidiniame pasaulyje.

Atkurti ryšį su paaugliu – tai maratonas, o ne sprintas. Bus dienų, kai atrodys, kad grįžote į starto poziciją. Tačiau kiekvienas bandymas išklausyti, suprasti ir priimti, net ir nepavykęs, yra dar vienas „emocinis indėlis“ į jūsų santykių sąskaitą. O tai – pati vertingiausia investicija.