Išdrįskite nuobodžiauti: kaip nieko neveikimas grąžina laiką
Nuolat skubame, veikiame, planuojame, bijodami net akimirkai sustoti. O kas, jei pasakytume, kad būtent nieko neveikimas yra raktas į produktyvumą, kūrybiškumą ir vidinę ramybę?
- Šiuolaikinė visuomenė nuobodulį laiko nuodėme, verčia mus kiekvieną akimirką būti produktyviems.
- Nieko neveikimas nėra tinginystė; tai būtina sąlyga smegenims pailsėti, atkurti energiją ir suaktyvinti kūrybiškumą.
- Moksliniai tyrimai rodo, kad smegenų sritys, atsakingos už atmintį ir planavimą, aktyviausios būna būtent poilsio metu.
„Neturiu laiko“, „nieko nespėju“ – šios frazės tapo mūsų kasdienybės garso takeliu. Nuolat skubame, veikiame, planuojame, stengdamiesi išnaudoti kiekvieną sekundę. Tačiau ar pastebėjote paradoksą? Vos tik atsiranda laisva minutė laukiant eilėje ar geriant kavą, mes instinktyviai griebiamės telefono. Nes sustoti ir tiesiog nieko neveikti šiuolaikiniame pasaulyje tapo kone nuodėme.
Nuo vaikystės esame mokomi, kad „velnias randa darbo dykoms rankoms“. Idėja, kad tinginiauti ar nuobodžiauti yra silpnumo ir nesėkmės ženklas, yra giliai įsišaknijusi. Tačiau kas, jei pasakytume, kad būtent nieko neveikimas yra raktas į didesnį produktyvumą, kūrybiškumą ir vidinę ramybę?
Kodėl bijome tylos? Saldus nieko neveikimas (Dolce far niente)
Nuobodulys šiuolaikinio žmogaus patirčių hierarchijoje atsidūrė žemiau už perdegimą ar nerimą. Juk net neigiamas patirtis galima aptarti, analizuoti, paversti istorijomis. O nuobodulys? Jis tiesiog… nuobodus. Jis verčia mus jaustis neproduktyviais. Tačiau italai turi nuostabų posakį – dolce far niente („saldus nieko neveikimas“). Jie supranta, kad pauzė yra ne prarastas laikas, o būtina gyvenimo dalis.
Tą patvirtina ir mokslininkai. „Kai jūsų dėmesys ilsisi, pavyzdžiui, kai prausiatės duše ar tiesiog žiūrite pro langą, jūsų protas iš tiesų atkuria energiją, jis yra laisvas klaidžioti“, – teigia profesorė Gail Kinman. Pasak jos, būtent tokiomis akimirkomis aktyvuojasi smegenų dalys, atsakingos už kūrybiškumą, ir net 14 kartų dažniau pagalvojame apie ateities tikslus. Nieko neveikimas nėra kliūtis produktyvumui – tai yra esminė sveiko gyvenimo dalis.
Mėnesio eksperimentas: 30 minučių per dieną… nieko
Įkvėpta šių idėjų, viena žurnalistė, nuolat besiskundžianti laiko trūkumu, ryžosi mėnesio eksperimentui: kiekvieną dieną 30 minučių tiesiog sėdėti ir nieko neveikti. Jokių telefonų, jokių darbų, jokių knygų. Štai kas nutiko.
Pirma savaitė: Nuobodulio kančia
Pirmosios dienos buvo tikra kankynė. Atsisėdus ant sofos, akys iškart pradėjo ieškoti darbų: dulkės po televizoriumi, voratinklis palubėje… Kilo nenumaldomas noras šokti ir tvarkytis. Mintys chaotiškai blaškėsi tarp darbų sąrašų ir planų. Pusvalandis atrodė kaip amžinybė. Išvada po pirmos savaitės: beprasmiškai sugaištas laikas.
Antra savaitė: Pirmieji atradimai
Pamažu viskas ėmė keistis. Laukimasis tų 30 minučių tylos ėmė teikti malonumą. Atsirado proga tiesiog atsipalaiduoti, užsimerkti ir įsiklausyti į savo kūną. Žurnalistė pradėjo suvokti, kiek daug kasdienybėje ji nepastebi, nes yra nuolat paskendusi savo mintyse. Ji pradėjo ilgėtis gamtos, plaukiančių debesų. Šis pusvalandis tapo pabėgimu iš rutinos ir proga pamąstyti, kurių darbų galbūt verta visai atsisakyti.
Trečia ir ketvirta savaitės: Vidinė ramybė ir laiko paradoksas
Eksperimentui artėjant prie pabaigos, įvyko transformacija. Nieko neveikimo pusvalandžiai tapo laukiamiausia dienos dalimi. Jų metu išryškėjo gražios namų detalės, į paviršių ėmė kilti malonūs vaikystės prisiminimai, seniai pamirštos svajonės. Atsirado laiko ramiai apmąstyti gyvenimo iššūkius ir netikėtus jų sprendimus.
O svarbiausia – įvyko stebuklas. Nors kasdien ji „išmesdavo“ po 30 minučių, laiko atsirado daugiau! Dingo nuolatinis nerimas ir jausmas, kad kažko nespėja. Atsirado dėkingumas už mažus kasdienybės džiaugsmus: mėgstamų kvepalų buteliuką prieškambaryje, pro užuolaidas besiskverbiančius saulės spindulius, puodelį kavos.
Mokslinis paaiškinimas: kas vyksta smegenyse, kai ilsimės?
Šis patyrimas nėra magija. Amerikiečių neurologas Marcus Raichleʼas atrado, kad smegenų sritys, atsakingos už atmintį ir organizacinius gebėjimus, yra slopinamos, kai mes aktyviai kuo nors užsiimame. Tačiau jos neįtikėtinai suaktyvėja, kai mes ilsimės ir nieko neveikiame. Būtent tada smegenys apdoroja informaciją, įtvirtina prisiminimus ir randa kūrybiškus problemų sprendimus. Buvęs „General Electric“ vadovas Jackas Welchas kasdien valandą laiko skirdavo tam, ką vadino „žiūrėjimu pro langą“. Akivaizdu, jo karjerai tai nepakenkė.
Kai mes nuolat bombarduojame save informacija iš socialinių tinklų, atimame iš smegenų šią gyvybiškai svarbią galimybę pailsėti ir susidėlioti viską į lentynėles. Todėl ir jaučiamės išsekę, irzlūs ir neproduktyvūs.
