Solo Revoliucija: Kodėl gyvenimas vienai tampa naujuoju sėkmės ir statuso rodikliu?

Straipsnio audio versija

Mes visi žinome tą scenarijų. Šeimos susibūrimas, trečia taurė vyno, ir teta, kurios gyvenimo pasiekimų viršūnė buvo vestuvės 1982-aisiais, pasilenkia prie jūsų su užuojautos kupina šypsena: „Tai ar yra kas nors horizonte? Juk laikrodis tiksi.“

Senasis naratyvas mums kalė į galvą, kad gyvenimas solo yra nesėkmė. Kad tai tarpinė stotelė, laukiamasis kambarys, kuriame sėdite, kol prasidės tikrasis gyvenimas – tas, kuriame dalijatės vonios kambariu ir kompromisais. Tačiau jei pažvelgsime į skaičius, sociologinius tyrimus ir ekonominę realybę, pamatysime visai kitą paveikslą.

Sociologas Ericas Klinenbergas savo fundamentalioje analizėje tai vadina didžiausiu mūsų laikų socialiniu eksperimentu. Pirmą kartą žmonijos istorijoje gyvenimas vienam yra ne socialinė patologija, o dominuojanti demografinė tendencija. Ir, tiesą sakant, tai yra didžiulė privilegija. Šiandien, kalbėdama iš profesinės ir analitinės perspektyvos, noriu perbraižyti šį žemėlapį. Gyvenimas solo nebėra liūdnas likimas. Tai modernios, finansiškai nepriklausomos ir psichologiškai brandžios moters statuso simbolis. Tai – strateginė pozicija.

Socialinis kontekstas: Gyvenimas vienai įmanomas tik dabar

Pradėkime nuo faktų, kurie padės jums ramiai miegoti (karališko dydžio lovoje, beje). Kodėl gyvenimas solo taip sparčiai populiarėja? Ar mes tapome egoistais? Narcizais, negebančiais kurti ryšio?

Ne. Mes tiesiog tapome laisvi.

E. Klinenbergas įveda terminą „Vienišių visuomenė“ (Singleton Society) ir argumentuoja, kad šis reiškinys yra tiesioginis ekonominės pažangos rezultatas. Dar prieš 50 metų moteris dažniausiai negalėjo rinktis gyvenimo vienai tiesiog dėl ekonominio išgyvenimo. Santuoka buvo ekonominis kontraktas, socialinio saugumo garantas. Šiandien, kai moterys valdo verslus, užima vadovaujančias pozicijas ir pačios investuoja, „vyras kaip maitintojas“ tampa atgyvenusia koncepcija.

Mes gyvename istoriniu lūžio momentu, kurį lemia keturi pagrindiniai varikliai:

1. Moterų statuso kilimas. Mes galime pačios nusipirkti butus, pasiimti paskolas ir planuoti pensiją. Mums nebereikia „globėjo“.
2. Komunikacijos revoliucija. Gyvenimas vienai nereiškia izoliacijos, kai socialiniai tinklai ir ryšio priemonės leidžia būti bendruomenėje 24/7.
3. Masinė urbanizacija. Miestai yra sukurti vienišiams. Čia yra infrastruktūra, kultūra ir paslaugos, pritaikytos vieno asmens ūkiui.
4. Ilgaamžiškumas. Mes gyvename ilgiau, todėl natūralu, kad didesnę gyvenimo dalį praleidžiame vieni (prieš santuoką, po skyrybų arba našlystės atveju).

Tad kai kitą kartą kas nors bandys jums įteigti, kad jūsų vienatvė yra problema, prisiminkite: tai yra evoliucija. Jūs esate civilizacijos pasiekimų viršūnėje.

Kaip elegantiškai atremti visuomenės spaudimą?

Tai nereiškia, kad spaudimas dings. Tačiau jūsų reakcija gali pasikeisti. Užuot teisinusis („aš vis dar ieškau“, „tiesiog daug dirbu“), siūlau naudoti faktų kalbą. Pew tyrimų centro duomenys rodo, kad santuokos amžius globaliai vėluoja, ir tai koreliuoja su aukštesniu išsilavinimu bei pajamomis.

Jūsų atsakymas tetai? „Aš investuoju į savo autonomiją. Šiuo metu tai duoda didžiausią grąžą.“ Taškas. Nėra vietos diskusijai, kai kalbate kaip investuotoja, o ne kaip auka.

Psichologinė transformacija: „Restauracinė vienatvė“ kaip slaptas ginklas

Viena didžiausių klaidų, kurią daro visuomenė (ir dažnai mes pačios), yra sąvokų buvimas vienam (living alone) ir buvimas vienišu (being lonely) painiojimas. Tai nėra tas pats.

Psichologas Johnas Cacioppo, vienas garsiausių vienišumo tyrinėtojų, savo darbuose pabrėžia, kad fizinė vienatvė nebūtinai sukelia vienišumo jausmą. Priešingai – daugybė žmonių jaučia gniuždantį vienišumą būdami netinkamose santuokose, kur jų emociniai poreikiai ignoruojami. Gyvenant solo, šios rizikos nėra.

Čia mes prieiname prie E. Klinenbergo knygoje „Going Solo: The Extraordinary Rise and Surprising Appeal of Living Alone” minimo „Restauracinės vienatvės“ (Restorative Solitude) koncepto. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame esame nuolat atakuojami informacijos, reikalavimų, „slack“ žinučių ir socialinių lūkesčių, namai tampa vienintele vieta, kur galime nusiimti visas kaukes.

Gyvenimas su kitais žmonėmis – kad ir kokie mylimi jie būtų – visada reikalauja tam tikro lygio performatyvumo. Reikia derintis, reikia kalbėtis, reikia būti. Kai gyvenate viena, jūs gaunate prabangą tiesiog išsijungti. Tai laikas, kai jūsų smegenys persikrauna. Anthony Storr, knygos „Solitude: A Return to the Self“ autorius, teigia, kad būtent tokia vienatvė yra būtina sąlyga giliam kūrybiškumui ir savirefleksijai.

Jei norite pasiekti karjeros aukštumų, jums reikia erdvės strategavimui. Jums reikia tylos, kurioje gimsta geriausios idėjos. Gyvenimas solo suteikia jums tą erdvę be derybų.

Namai kaip šventovė: Erdvė be kompromisų

Praktinis patarimas: nežiūrėkite į savo butą kaip į laikiną stotelę. Kurkite jį kaip savo asmenybės pratęsimą. Virginia Woolf rašė apie „Savo kambarį“ (A Room of One’s Own), tačiau moderni moteris turi turėti ne tik kambarį, bet ir visą ekosistemą.

Ar jūsų namai tarnauja jums? Ar turite vietą, skirtą tik jūsų pomėgiams – skaitymui, jogai, tapybai ar tiesiog kavos gėrimui žiūrint į langą? Kai gyvenate viena, jūsų buitis neturi tarnauti kitiems. Jokių kompromisų dėl televizoriaus kanalo, temperatūros kambaryje ar vakarienės laiko. Tai yra didžiausia įmanoma laisvė – absoliuti kontrolė virš savo artimiausios aplinkos.

Socialinis paradoksas: Kodėl vienišiai yra bendruomenės klijai?

Dabar sugriaukime dar vieną mitą – apie vienišę su katėmis, kuri bijo išeiti iš namų.

Realybė yra visiškai priešinga. Tyrimai, cituojami „Going Solo“, rodo intriguojantį paradoksą: žmonės, gyvenantys vieni, dažnai yra socialiai aktyvesni nei susituokusios poros.

Kodėl taip yra? Poros ir šeimos turi tendenciją „užsidaryti“ (cocooning). Po darbo jie grįžta namo, uždaro duris ir visą savo socialinį bei emocinį poreikį patenkina (arba bando patenkinti) vienas kito draugijoje. Tai patogu, bet tai izoliuoja.

Tuo tarpu solo gyventojai yra tie, kurie užpildo miestų kavines, lanko parodų atidarymus, savanoriauja, lanko kursus ir palaiko miesto ekonomiką. Jie yra „Miesto gentys“ (Urban Tribes) – terminas, kurį išpopuliarino žurnalistas Ethanas Wattersas. Vienišiai yra priversti (gerąja prasme) išeiti į pasaulį, kad patenkintų savo bendravimo poreikį.

Tai reiškia, kad jūsų socialinis tinklas yra ne tik platus, bet ir sąmoningai pasirinktas. Jūs bendraujate ne su tais, su kuriais „reikia“ (pvz., vyro giminaičiais), o su tais, kurie jus įkvepia, augina ir palaiko.

Kaip suburti savo „Miesto gentį“?

Kad solo gyvenimas netaptų izoliacija, reikia strategijos. Nelaukite, kol kas nors jus pakvies. Tapkite iniciatore. Kurkite tradicijas, kurios pakeičia tradicinės šeimos ritualus.

• Sekmadienio vėlyvieji pusryčiai (Brunch): Tai gali tapti jūsų „šeimos“ susibūrimu.
• Bendros kelionės: Keliauti su drauge ar draugų grupe dažnai yra kur kas mažiau stresinga nei su partneriu ar vaikais.
• Mentorystė: Jūsų gentis neturi būti tik bendraamžiai. Bendraukite su įvairaus amžiaus žmonėmis.

Jūsų „pasirinkta šeima“ dažnai yra tvirtesnė emocinė atrama nei kraujo ryšiai, nes ji grindžiama bendromis vertybėmis, o ne pareiga.

Karjera ir savirealizacija: Solo statusas kaip profesinis pranašumas

Kaip karjeros strategė, aš matau solo gyvenimą kaip didžiulį konkurencinį pranašumą darbo rinkoje.

Sociologas Émile’is Durkheimas kalbėjo apie „Kultą individui“ – idėją, kad moderni visuomenė reikalauja stipraus, autonomiško individualumo. Harvardo verslo apžvalgos (HBR) ir lyderystės ekspertai vis dažniau pabrėžia, kad sėkmingi lyderiai pasižymi gebėjimu greitai adaptuotis ir nuolat mokytis.

Gyvenant solo, jūsų laikas priklauso tik jums. Jūs turite prabangą dirbti „giliai“ (deep work), be trukdžių. Jūs galite priimti rizikingus karjeros sprendimus – pavyzdžiui, staiga persikelti į kitą šalį dėl svajonių darbo arba mesti stabilų darbą ir pradėti verslą – neatsiklausdama ir nesiderėdama su partneriu, kurio karjera galbūt nukentėtų.

Šis lankstumas (agility) yra valiuta. Kol kiti bando suderinti dviejų karjerų logistiką ir vaikų būrelius, jūs galite investuoti į save: lankyti papildomus kursus vakarais, dalyvauti konferencijose savaitgaliais ar tiesiog skirti savaitgalį visiškam poilsiui, kad pirmadienį grįžtumėte su dviguba energija. Tai nėra egoizmas. Tai yra savęs aktualizavimas (self-actualization). Jūs statote save kaip pagrindinį savo gyvenimo projektą.

Laisvės kaina: Finansinė strategija vienam

Tačiau būkime realistės. Aš niekada nekalbu tik apie svajones be skaičiuoklės. Gyvenimas solo yra brangesnis. Jūs viena mokate už nuomą, komunalines paslaugas, internetą. Nėra antro atlyginimo, kuris padengtų „duobes“.

Todėl finansinė disciplina gyvenant solo yra ne prabanga, o būtinybė. Jums reikia:

1. Didesnės finansinės pagalvės: Rekomenduoju turėti ne 3, o 6 mėnesių išlaidų dydžio santaupas. Tai jūsų ramybės mokestis.
2. Investavimo strategijos: Jūs neturite tikėtis, kad senatvėje jumis pasirūpins vaikai ar sutuoktinis. Jūs kuriate savo ateitį pati.
3. Draudimo: Jūsų sveikata ir darbingumas yra pagrindinis jūsų turtas. Apsaugokite jį.

Ši „laisvės kaina“ yra verta to, ką gaunate mainais – absoliučią sprendimų priėmimo galią.

Pagrindinė žinutė

Gyvenimas solo nėra laukiamasis kambarys. Tai nėra klaida sistemoje. Tai – galingas, istoriškai unikalus gyvenimo būdas, kuris atveria duris į gilesnį savęs pažinimą, karjeros šuolius ir autentiškus ryšius.

Nustokime atsiprašinėti už tai, kad gyvename vienos. Nustokime tai vadinti „vienatve“ su neigiamu atspalviu. Vadinkime tai tikruoju vardu – Autonomija.

Ir atminkite: geriausias santykis, kurį kada nors turėsite, yra santykis su savimi. Jei nemokate būti laiminga viena, nebūsite laiminga ir su kuo nors kitu. Tad mėgaukitės šia prabanga. Jūs ją užsidirbote.