PsichologijaSantykiai

Atsiprašymo menas: kodėl žodis „atsiprašau“ stringa gerklėje ir kaip tai pakeisti?

Mes mokomės užsienio kalbų, bet dažnai nemokame pačios svarbiausios – susitaikymo kalbos. Psichologijos ekspertai atskleidžia, kodėl atsiprašyti yra taip sunku, ir kaip tai padaryti, kad žaizdos iš tikrųjų užgytų.

0:00 0:00
100

Straipsnio audio versija

Sunkiausi žodžiai pasaulyje visai nėra „Aš tave myliu“. Dažnai kur kas sunkiau, tarsi per prievartą, iš savęs išspausti paprastą frazę: „Aš klydau. Atsiprašau“.

Turbūt kiekviena esame buvusi situacijoje, kai ore tvyro tyla, sunki kaip švinas. Jūs žinote, kad pasakėte per daug. Arba jis žino, kad pasielgė neteisingai. Tačiau vietoj nuoširdaus atsiprašymo girdite tik pasiteisinimus: „Aš atsiprašau, bet tu mane išprovokavai“, „Atsiprašau, jei tu taip jautriai sureagavai“. Ir širdyje lieka kartėlis. Tai nėra atsiprašymas. Tai – gynyba.

Kodėl mums, suaugusioms, protingoms ir empatiškoms moterims, kartais taip sunku nuleisti ginklus ir tiesiog pripažinti klaidą? Kodėl atsiprašymas dažnai suvokiamas kaip pralaimėjimas, o ne kaip tiltas į kito žmogaus širdį?

Šiame straipsnyje kviečiu jus panerti giliau nei paviršutiniškas mandagumas. Remdamosi pasaulinio garso psichologų tyrimais, pabandysime suprasti tikrąją atsiprašymo anatomiją ir išmokti šio sudėtingo, bet gydančio meno.

Kodėl atsiprašyti yra fiziškai skausminga?

Ar kada pastebėjote, kad prieš atsiprašant padažnėja širdies plakimas, o delnai sudrėksta? Tai nėra tik jūsų vaizduotė. Mūsų smegenys socialinį atstūmimą ar statuso praradimą (kurį pasąmoningai siejame su klaidų pripažinimu) suvokia panašiai kaip fizinę grėsmę.

Garsi psichologė ir bestselerio „Why Won’t You Apologize?“ (liet. „Kodėl tu neatsiprašai?“) autorė dr. Harriet Lerner teigia, kad gebėjimas atsiprašyti tiesiogiai priklauso nuo mūsų savivertės tvirtumo. Žmonės, kurių savivertė trapi, klaidą tapatina su savo asmenybe.

Jų pasąmonėje veikia lygtis: „Aš padariau klaidą = Aš esu klaida“. Todėl atsiprašymas jiems atrodo kaip visiškas savęs sunaikinimas. Tuo tarpu aukštą, sveiką savivertę turintis žmogus gali atskirti savo elgesį nuo savo esybės: „Aš esu geras žmogus, kuris pasielgė netinkamai“. Šis atskyrimas, anot dr. H. Lerner, yra esminis žingsnis į nuoširdų atsiprašymą.

Mes, moterys, dažnai esame linkusios prisiimti atsakomybę už kitų emocinę būseną

Moterys atsiprašinėja per daug, vyrai – per mažai?

Tai, ką daugelis moterų jaučia intuityviai, mokslas patvirtina skaičiais. Pitsburgo universiteto (JAV) mokslininkė dr. Karina Schumann atliko išsamius tyrimus apie lyčių skirtumus atsiprašant. Jos išvados atskleidė įdomų niuansą: moterys atsiprašinėja dažniau ne todėl, kad yra mandagesnės, o todėl, kad jų „įžeidimo slenkstis“ yra žemesnis.

Mes, moterys, dažnai esame linkusios prisiimti atsakomybę už kitų emocinę būseną („Atsiprašau, kad trukdau“, „Atsiprašau, kad čia netvarka“). Vyrai, tuo tarpu, dažniau mano, kad situacija neverta atsiprašymo. Tačiau, kai vyras pripažįsta, kad padarė pažeidimą, jis atsiprašys lygiai taip pat nuoširdžiai, kaip ir moteris. Problema – ne gebėjimas, o suvokimas, kas yra „kaltė“.

„Atsiprašau, BET…“ – žodžiai, kurie panaikina viską

Tai yra dažniausia klaida, kurią darome. Įsivaizduokite, kad sakote: „Aš tave myliu, bet…“. Tas „bet“ tarsi ištrina pirmąją sakinio dalį. Taip pat yra ir su atsiprašymu.

Dr. Guy Winch, knygos „Emotional First Aid“ autorius, pabrėžia, kad efektyvus atsiprašymas privalo būti „švarus“. Jame negali būti:

  1. Sąlygų: „Atsiprašysiu, jei tu irgi atsiprašysi“.
  2. Kaltės perkėlimo: „Atsiprašau, kad rėkiau, bet tu mane išvedei iš kantrybės“.
  3. Jausmų nuvertinimo: „Atsiprašau, kad tu taip jautriai sureagavai“ (tai išvis nėra atsiprašymas, tai – pasyvi agresija, sakanti, kad problema yra jūsų reakcija, o ne mano veiksmas).

Tikras atsiprašymas reikalauja drąsos stovėti savo netobulumo šviesoje be jokių skydų. Tai reiškia pasakyti: „Aš pasielgiau netinkamai. Taškas. Man labai gaila“.

Penkios atsiprašymo kalbos: kodėl jis jūsų negirdi?

Ar kada nors nuoširdžiai atsiprašėte, o partneris vis tiek atrodė nepatenkintas? Gali būti, kad jūs tiesiog kalbėjote skirtingomis „kalbomis“. Dr. Gary Chapman, tas pats autorius, kuris padovanojo pasauliui „5 meilės kalbas“, kartu su dr. Jennifer Thomas išskyrė penkias atsiprašymo kalbas. Kiekvienam iš mūsų, norint pajausti, kad atsiprašymas yra tikras, reikia išgirsti skirtingus dalykus:

  1. Apgailestavimo išreiškimas („Man gaila“). Tai kalba apie emocinį skausmą, kurį sukėlėte.
  2. Atsakomybės prisiėmimas („Aš klydau“). Tai pripažinimas be pasiteisinimų. Kai kuriems žmonėms tai yra svarbiausia dalis – girdėti, kad jūs suvokiate savo klaidą.
  3. Žalos atlyginimas („Kaip galiu tai ištaisyti?“). Tai veiksmo kalba. Neužtenka pasakyti; reikia padaryti kažką, kas atstatytų teisingumą.
  4. Nuoširdus noras keistis („Stengsiuosi, kad tai nepasikartotų“). Tai planas ateičiai. Jei atsiprašote, bet elgesys nesikeičia, šia kalba kalbančiam žmogui jūsų žodžiai bus tušti.
  5. Prašymas atleisti („Ar atleisi man?“). Tai parodo, kad jūs nereikalaujate atleidimo, o nuolankiai jo prašote, grąžindama galią į įskaudinto žmogaus rankas.

Pabandykite paklausti savęs ir savo partnerio: „Ką aš turiu išgirsti, kad patikėčiau, jog tu tikrai gailiesi?“.

Atsiprašymas kaip dovana sau

Mes dažnai galvojame, kad atsiprašymas yra dovana kitam – tam, kurį įskaudinome. Tačiau tyrinėtoja ir socialinė darbuotoja Brené Brown savo darbuose apie pažeidžiamumą (angl. vulnerability) primena mums kai ką svarbaus: gebėjimas pripažinti klaidą yra didžiausia dovana pačiai sau.

Kai nustojame eikvoti energiją gynybai, teisinimuisi ir savo „tobulo įvaizdžio“ saugojimui, mes išlaisvėjame. Mes tampame žmonėmis – netobulais, klystančiais, bet autentiškais. Atsiprašymas nuplauna gėdą. Jis sako: „Taip, aš suklydau, bet aš vis tiek esu verta meilės ir priėmimo“.

Kaip suformuoti tobulą atsiprašymą? (Praktiniai žingsniai)

Jei jaučiate, kad turite atsiprašyti, bet nežinote, nuo ko pradėti, štai paprastas, ekspertų rekomenduojamas algoritmas:

  • Įvardinkite veiksmą. Ne abstrakčiai („už viską“), o konkrečiai: „Atsiprašau, kad pamiršau mūsų sukaktį“.
  • Pripažinkite poveikį. Parodykite empatiją: „Suprantu, kad tai tave įskaudino ir privertė pasijausti nesvarbiu“.
  • Atsisakykite „bet“. Tiesiog padėkite tašką po apgailestavimo.
  • Pasiūlykite sprendimą. „Kaip galiu tai atitaisyti?“ arba „Aš įsidėjau priminimą į telefoną, kad tai nepasikartotų“.

Atsiprašymas nepakeis praeities, bet jis gali visiškai pakeisti ateitį. Tai nėra silpnumo ženklas. Tai brandžios, mylinčios ir savimi pasitikinčios moters ginklas, nuginkluojantis pyktį ir atveriantis duris į artumą. Nebijokite būti ta, kuri pirma ištiesia ranką.

Lelija Kalinauskaitė

Lelijai pasaulis atsiveria per jausmus – namų jaukumą, nuoširdžius santykius ir asmenines istorijas. Jos žvilgsnis – šiltas, įžvalgus ir gilus. Lelija rašo apie tai, kas nematoma plika akimi, bet jaučiama širdimi. Ar tai būtų sudėtingi santykių etapai, ar knygos, keičiančios požiūrį, ar tiesiog tyla ir ramybė, atrasta savo sode – jos tekstai yra kvietimas sustoti, giliau įkvėpti ir prisiminti, kad tikroji laimė slypi prasminguose ryšiuose.

Panašūs straipsniai

Back to top button