Atmeskite tobulos moters mitą: Kodėl „pakankamai gera“ yra geriau nei „ideali“?

Ar pažįstamas jausmas, kai verčiatės per galvą stengdamasi būti tobula mama, ideali partnerė, nepriekaištinga darbuotoja ir dar draugė, kurios namai visada kvepia pyragais? Jūs ne viena. Daugelis mūsų gyvename įkalintos „tobulos moters mito“ spąstuose – tikėdamos, kad jei tik pasistengsime labiau, būsime lieknesnės, turtingesnės, organizuotesnės, pagaliau tapsime vertos meilės ir pagarbos.

Bet kas, jei pasakytume, kad šis siekis yra ne tik nepasiekiamas, bet ir aktyviai vagia iš jūsų džiaugsmą?

Garsioji Hiustono universiteto profesorė ir tyrėja Dr. Brené Brown, dešimtmečius tyrinėjusi pažeidžiamumo, gėdos ir ryšio temas, turi tam pavadinimą. Ji perfekcionizmą vadina „dvidešimties tonų sveriančiu skydu“, kurį velkame su savimi. Mes manome, kad jis mus saugo, tačiau iš tiesų jis yra būtent tai, kas trukdo mums pakilti ir gyventi visa širdimi.

Šiame straipsnyje mes panirsime giliau ir išsiaiškinsime, kas iš tiesų slypi po tobulybės kauke ir kodėl priimti save kaip „pakankamai gerą“ yra drąsiausias ir labiausiai išlaisvinantis žingsnis, kurį galite žengti.

Kas iš tiesų yra perfekcionizmas? (Ir kuo jis skiriasi nuo sveikų siekių)

Pirmiausia, sugriaukime didžiausią mitą: perfekcionizmas nėra tas pats, kas siekti geriausio rezultato. Tai net nėra susiję su sveiku augimu ar pasiekimais.

Pasak Dr. Brené Brown, perfekcionizmas yra gynybinis mechanizmas. Tai tikėjimas, kad jei mes gyvensime tobulai, atrodysime tobulai ir elgsimės tobulai, galėsime išvengti skausmingų kaltės, teisimo ir gėdos jausmų. Tai yra šarvai.

Problema ta, kad šie šarvai neįtikėtinai sunkūs. Jie atima iš mūsų galimybę būti autentiškiems ir pažeidžiamiems, o būtent tai yra būtinos sąlygos norint užmegzti gilų ryšį su kitais.

Sveikas siekis vs. savidestruktyvus perfekcionizmas

Daugelis mūsų buvome auklėjamos girdamos už pasiekimus: gerus pažymius, nepriekaištingas manieras, tvarkingą išvaizdą, paklusnumą taisyklėms. Dėl to smegenyse susiformavo pavojingas ir sekinantis įsitikinimas: „Aš esu tai, ką pasiekiu, ir tai, kaip gerai aš tai padarau“.

Svarbu atskirti šiuos du dalykus:

• Sveikas siekis yra orientuotas į save. Jūs klausiate: „Kaip aš galiu patobulėti?“, „Ką aš išmokau iš šios patirties?“. Jis kyla iš vidinės motyvacijos.
• Perfekcionizmas yra orientuotas į kitus. Jūs klausiate: „Ką kiti pagalvos?“, „Ar aš jiems patiksiu?“. Jis kyla iš baimės būti atmestai.

Kai siekiate tikslų sveikai, pats procesas teikia pasitenkinimą, o nesėkmė yra tik dalis mokymosi. Kai esate perfekcionistė, egzistuoja tik vienas rezultatas – tobulas. Viskas, kas yra mažiau, prilygsta katastrofai, nes ant kortos pastatyta jūsų savivertė.

Tobulos moters mito kaina: Kodėl tai mums kenkia?

Gyvenimas nuolat nešiojant dvidešimties tonų šarvus turi milžinišką kainą. Mes manome, kad perfekcionizmas padės mums pasiekti sėkmę, tačiau tyrimai rodo ką kita.

Vietoj to, kad saugotų, perfekcionizmas dažnai tampa keliu į depresiją, nerimą, priklausomybes ir tai, ką Brené Brown vadina „gyvenimo paralyžiumi“.

Kas yra gyvenimo paralyžius?

„Gyvenimo paralyžius“ – tai visos tos praleistos galimybės ir neišpildytos svajonės, kurių atsisakėme, nes bijojome pasirodyti netobulos.

• Tai tas kūrybinis projektas, kurio taip ir nepradėjote, nes bijojote, kad jis nebus pakankamai geras.
• Tai tas paaukštinimas, kurio nesiekėte, nes jautėtės 100% nekvalifikuota.
• Tai tas šokis, kurio nešokote, nes bijojote atrodyti juokingai.
• Tai tas nuoširdus pokalbis, kurio vengėte, nes bijojote parodyti savo tikruosius jausmus.

Kai esate perfekcionistė, rizikuoti atrodo per baisu, nes jūsų savivertė yra nuolat ant linijos. Verčiau nedaryti nieko, nei padaryti netobulai ir patirti gėdą.

Sekinantis bėgimas voverės rate

Tobulos moters mitas reikalauja nuolatinio bėgimo. Jūs turite ne tik viską suspėti, bet ir atrodyti, kad tai darote be jokių pastangų. Kaip pabrėžia klinikiniai psichologai, rašantys Psychology Today, šis nuolatinis „būti ant bangos“ režimas yra tiesus kelias į perdegimą, nerimo sutrikimus ir net depresiją.

Jūs nustojate klausyti savo kūno, ignoruojate nuovargį, aukojate poilsį ir žaidimą (taip, suaugusiems jis būtinas!) vardan produktyvumo. Tačiau kad ir kiek daug pasiektumėte, viduje kirba jausmas, kad vis dar „nepakankamai“.

Gėda – tylioji perfekcionizmo kurstytoja

Jei perfekcionizmas yra šarvai, tai nuo ko jie mus saugo? Atsakymas, pasak Dr. Brown, yra vienas – nuo gėdos.

„Ten, kur egzistuoja perfekcionizmas, gėda visada tyko už kampo“, – rašo ji. Tiesą sakant, gėda yra perfekcionizmo gimtinė.

Gėda vs. Kaltė: Kodėl svarbu juos atskirti?

Dažnai painiojame šiuos du jausmus, tačiau skirtumas tarp jų yra esminis:

• Kaltė: „Aš padariau kažką blogai.“ (Tai susiję su elgesiu)
• Gėda: „Aš esu bloga.“ (Tai susiję su jūsų identitetu)

Kaltė gali būti produktyvi. Jei įskaudinote draugę, kaltės jausmas motyvuoja atsiprašyti ir pasitaisyti. Gėda, priešingai, yra destruktyvi. Ji sako: „Tu esi bloga draugė. Tu esi neverta meilės. Tu esi sugadinta.“

Perfekcionizmas yra bandymas išvengti šio skausmingo gėdos jausmo. Mes galvojame: „Jei būsiu tobula, niekas niekada nesužinos, kad aš esu sugadinta. Niekas manęs neatstums.“

Tačiau čia ir slypi žiaurūs spąstai. Kadangi tobulumas yra nepasiekiamas, mes neišvengiamai patiriame nesėkmes. Ir kai tai nutinka, perfekcionistas neabejoja logika; jis abejoja savimi. Užuot pagalvoję „Šis tobulumo siekis yra beprotiškas“, mes galvojame: „Man nepavyko, nes aš nebuvau pakankamai tobula.“

Taip užsisuka priklausomybę primenantis ciklas: kuo daugiau gėdos jaučiame, tuo labiau stengiamės būti tobuli.

Kelias išsilaisvinimo link: Kaip priimti save „pakankamai gerą“?

Ištrūkti iš tobulybės spąstų nėra vienos nakties darbas. Tai reikalauja drąsos ir praktikos. Brené Brown siūlo vieną pagrindinį įrankį – atjautą sau. Paleisti perfekcionizmą nereiškia nustoti stengtis; tai reiškia nustoti save plakti už netobulumą.

Pradėkite nuo atjautos sau

Perfekcionizmas klesti savikritikos dirvoje. Atjauta sau yra vanduo, kuris leidžia sužydėti priėmimui. Dr. Kristin Neff, viena žymiausių atjautos sau tyrinėtojų, kurios darbais remiasi ir Brené Brown, išskiria tris pagrindinius atjautos sau komponentus:

1. Gerumas sau (vs. savikritika). Kai jums nesiseka, kai jaučiatės netobula, ar kalbatės su savimi taip, kaip kalbėtumėtės su mylima drauge? Ar visgi tampate griežčiausia savo kritike? Praktikuokite švelnumą ir supratingumą sau, ypač kai yra sunku.
2. Bendro žmogiškumo suvokimas (vs. izoliacija). Perfekcionizmas ir gėda mums šnabžda: „Tu viena tokia. Visi kiti susitvarko.“ Tai melas. Klysti, jaustis netobulai ir išgyventi sunkumus yra universali žmogiška patirtis. Jūs ne viena.
3. Dėmesingas įsisąmoninimas (vs. per didelis susitapatinimas). Tai gebėjimas pripažinti savo skausmingas emocijas (pvz., „Man dabar labai gėda“) neužstringant jose ir neleidžiant joms užvaldyti viso pasaulio (pvz., „Viskas yra siaubinga ir aš esu nevykėlė“). Jūs nesate savo emocijos; jūs jas tik patiriate.

Pakeiskite savo vidinį dialogą

Atjauta sau prasideda nuo to, kaip su savimi kalbatės. Brené Brown pateikia puikų pavyzdį, lyginant dietos laikymąsi:

• Perfekcionisto dialogas: „Fu. Niekaip nesusitvarkau su svoriu. Aš stora ir bjauri. Man gėda dėl to, kaip atrodau. Turiu būti kitokia, kad būčiau verta meilės.“ (Gėda, kaltinimas, savivertė pririšta prie rezultato).
• Sveiko siekio dialogas: „Aš noriu tai padaryti dėl savęs. Noriu jaustis geriau ir būti sveikesnė. Svarstyklės nenusprendžia, ar aš esu mylima ir priimta. Jei aš tikiu, kad esu verta meilės dabar, aš rasiu drąsos ir atjautos eiti šiuo keliu. Aš tai darau dėl savęs.“ (Meilė sau, procesas, savivertė yra duotybė).

Praktikuokite netobulumą kasdien

Skamba keistai? Tačiau tai veikia. Jei norite nusimesti šarvus, turite pradėti jaustis patogiai būdama pažeidžiama.

Prisiminkite situaciją, kai netikėtai užsuko draugai, o jūsų namai buvo apversti aukštyn kojomis. Kokia buvo pirma reakcija? Panika? Gėda? Noras pameluoti, kad jūsų nėra namie?

Praktikuoti netobulumą – tai atidaryti duris. Tai pasakyti: „Užeikite, kaip smagu jus matyti! Tik nekreipkite dėmesio į betvarkę.“ Tai leidimas sau būti matomai tokiai, kokia esate, o ne tokiai, kokia manote, kad „turėtumėte“ būti. Kiekvienas toks mažas žingsnis silpnina perfekcionizmo gniaužtus.

Jūsų gyvenimas – ne generalinė repeticija

Tobulos moters mitas verčia mus gyventi taip, tarsi mūsų tikrasis gyvenimas prasidės „kažkada vėliau“ – kai numesime tuos 5 kilogramus, kai gausime tą paaukštinimą, kai vaikai paaugs, kai namai bus idealiai sutvarkyti.

Mes tampame žiūrovėmis savo pačių gyvenimuose, bijodamos žengti į sceną, kol viskas nebus tobula.

Bet tiesa ta, kad gyvenimas vyksta dabar. Su visa betvarke, su visais trūkumais, su visomis klaidomis ir su visu grožiu. Paleisti perfekcionizmą nereiškia pasiduoti. Tai reiškia pagaliau nustoti kariauti su savimi ir pradėti gyventi.

Priimti save „pakankamai gerą“ – tai nusimesti dvidešimties tonų skydą ir pagaliau pajusti laisvę. Laisvę klysti, mokytis, juoktis, verkti ir būti savimi. Tai ir yra didžiausia netobulumo dovana.