Kodėl taip sunku paleisti žmogų, kuris mūsų nepasirinko? Neapibrėžtumo spąstai
Kai partneris fiziškai atitolsta, bet psichologiškai atsisako jus paleisti, psichika įstringa sekinančiame laukime. Tai „dviprasmiškas praradimas“ – būsena, kurioje privalome išmokti gyventi be dirbtinio taško ir patys užverti aklas duris.
- Natūralus gedulas tampa neįmanomas, kai praradimas yra dviprasmiškas, o atsakomybės vengiantis partneris atsisako ištarti lemiamą žodį.
- Idėja, jog kiekviena santykių pabaiga privalo turėti estetišką, aiškų uždarymą (closure), yra moderniosios populiariosios psichologijos mitas.
- Laukti galutinio atsakymo iš kito žmogaus reiškia visiškai perleisti jam savo psichologinės ramybės ir ateities kontrolę.
- Sprendimas nutraukti ryšį dažniausiai gimsta ne iš degančio pykčio, bet iš ramaus liūdesio ir pripažinimo, kad aiškumo niekada nebus.
Straipsnio audio versija:
Prieš metus, klajojant su drauge po senąjį Lukos miestelį Toskanoje, mano dėmesį patraukė keista vietinės architektūros detalė – vadinamosios aklos durys. Išoriškai jos atrodė nepriekaištingai: meistriškai iškalti akmens apvadai, sunki metalinė rankena. Tačiau priėjus arčiau ir pabandžius jas atverti, pasitikdavo tik šaltas, nepajudinamas mūras ir trumpas, bet aštrus nusivylimo diegsnis. Galbūt todėl, kad kai kurie santykiai atrodo gyvi tik iš tolo.
Šis vaizdas man netikėtai iškilo atmintyje skaitant vienos moters patirtį apie ryšį, kuris nesibaigia, bet ir negyvuoja. Pagalvojau apie tai, kaip meistriškai mes išmokome statyti aklas duris savo pačių gyvenimuose.
Apie ką kalbėsime:
Paradoksalu, tačiau šiandien gyvename laikais, kai nutraukti santykius techniškai tapo paprasčiau nei bet kada anksčiau: vienas mygtukas telefone, viena žinutė, viena nauja gyvenamoji vieta. Tačiau emocine prasme mes vis dažniau įstringame tarpinėse būsenose – tarp draugystės ir meilės, tarp išsiskyrimo ir laukimo, tarp „mes dar kartu“ ir „mes jau seniai nebe pora“. Gyvename patogumo kultūroje, kurioje emocinis diskomfortas atrodo atstumiantis, todėl atsakomybė už nemaloniausią santykių dalį – pabaigą – tiesiog perleidžiama kitam.
Dviprasmiškas praradimas ir nuolatinė sumaištis
Moterys, kurios metus ar net ilgiau praleidžia laukdamos, kol partneris pagaliau apsispręs, nėra nei silpnos, nei naivios. Jų psichika yra įkalinta būsenoje, kuriai mūsų nervų sistema paprasčiausiai nėra pritaikyta.
Tradicinės psichologijos teorijos ilgą laiką rėmėsi prielaida, kad netektis ar išsiskyrimas turi apčiuopiamą faktą. Mirtis, pasirašyti skyrybų dokumentai, daiktų išsikraustymas – tai įvykiai, kuriuos mūsų smegenys anksčiau ar vėliau geba apdoroti. Tačiau kas nutinka, kai žmogus fiziškai pasišalina, bet netikėta žinutė vidury nakties, staigus skambutis ar tuščias pažadas „pasikalbėti vėliau“ vėl įtraukia į laukimą?
Mokslininkė dr. Pauline Boss savo knygoje Loving Someone Who Has Dementia: How to Find Hope While Coping with Stress šį reiškinį apibrėžia kaip dviprasmišką praradimą (angl. ambiguous loss), kuris neturi aiškios rezoliucijos ar pabaigos. Tai viena sudėtingiausių psichologinių būsenų, nes mylimo žmogaus statusas tampa miglotas – jis tarsi yra, bet jo ir nėra. Būtent ši dvilypė būsena sukelia giliausią sumaištį ir neleidžia rasti ramybės.
Žmogaus protas iš prigimties siekia eliminuoti neapibrėžtumą ir rasti lemiamą sprendimą. Kai matome, kad santykiai griūva, bet girdime partnerio teiginį, jog „mes nesiskiriame“, mūsų viduje kyla alinantis konfliktas. Tai reikalauja didžiulių vidinių pastangų, nes užkertamas kelias natūraliai gedėti to, kas formaliai dar neprarasta.
Užšaldytas gedulas
Ši sumaištis skaudžiausiai smogia kasdienybėje. Mūsų kultūroje egzistuoja aiškūs ritualai, skirti susidoroti su baigtimi. Mirties ar oficialių skyrybų atveju bendruomenė atpažįsta netektį, suteikia palaikymą, leidžia atsitraukti ir gyti.
Kai praradimas yra dviprasmiškas, jis sukuria galingą barjerą gedėjimui. Nėra jokių įprastų papročių ar rėmų, kurie padėtų išgyventi tokio pobūdžio sielvartą. Įsivaizduokite moterį, kuri penktadienio vakarą sėdi restorane, šypsosi draugams ir palaiko lengvą pokalbį, nors viduje ji jau seniai išgyvena atsisveikinimą, kurio niekas kitas nemato.
Dr. P. Boss pastebi, kad būtent šis palaikymo trūkumas ir pačios situacijos neaiškumas dažnai veda į lėtinį liūdesį, kuris aplinkiniams klaidingai atrodo kaip depresija ar tiesiog nesugebėjimas judėti į priekį. Jūs jaučiate sielvartą, tarsi įvyko mirtis, bet kartu jaučiatės sutrikusi, nes partneris vis dar egzistuoja Jūsų gyvenimo paraštėse.
Draugai ar artimieji dažnai to nesupranta. Jie numeta greitus patarimus padėti tašką, kartais netgi kaltina neryžtingumu. Tačiau šis skausmas kyla ne iš bejėgystės. Jūsų gedulas negali pasibaigti, nes pats praradimas yra tęstinis ir atsinaujinantis sulig kiekviena žinute ar neaiškiu pažadu. Tai situacija, nulemta kito žmogaus atsisakymo prisiimti atsakomybę, kas blokuoja Jūsų galimybę priimti natūralią pabaigą.
Uždarymo (Closure) mitas
Šiandien mes esame tiesiog apsėsti „uždarymo“ (angl. closure) koncepcijos. Populiarioji psichologija mus įtikino, kad kiekviena pabaiga turi būti tvarkinga, su aiškiais atsakymais, nuoširdžiais pokalbiais ir padėtais taškais. Mes tikime, kad pabaiga privalo būti estetiška.
Tačiau dr. Pauline Boss griežtai teigia, kad kalbant apie dviprasmiškus praradimus, lūkestis, jog mes privalome rasti uždarymą, yra mitas. Tikėjimasis, kad santykių, paženklintų vengimu ir manipuliacijomis, pabaiga bus tvarkinga, visiškai prasilenkia su tikrove.
Bandymai išgauti lemiamą sprendimą iš žmogaus, kuris jį nuolat perkelia kitiems, yra sekinanti kova. Tai paralyžiuoja. Jūs vis dar neištrinate bendrų nuotraukų telefone, nes techniškai „jūs nesate išsiskyrę“. Jūs vis dar krūpčiojate nuo kiekvieno ekrano nušvitimo vėlai vakare. Jūs vengiate atvirai pasakyti artimiausiems draugams, kad viskas baigta, nes tyliai puoselėjate viltį, jog galbūt jis dar sugrįš.
Kartais ši dinamika tiesiog leidžia kitam žmogui išvengti atsakomybės už santykių pabaigą. Neapibrėžtumas tampa būdu atidėti nemalonų sprendimą, paliekant Jums visą laukimo naštą. Jis tiesiog palieka Jus stovėti tarpduryje.
Kuo ilgiau laukiame gražios santykių pabaigos, tuo ilgiau liekame santykiuose, kurie jau seniai baigėsi.
Laukti galutinio atsakymo iš tokio asmens – tai perleisti jam savo emocinės ramybės kontrolę. Užuot desperatiškai ieškojus tiesos ten, kur jos niekada nebus, kur kas prasmingiau yra priimti paties neapibrėžtumo absurdą. Mes turime išmokti gyventi be dirbtinio uždarymo, be gražaus finalinio akordo.
Kodėl sprendimą galiausiai priimame mes?
Šis stovėjimas tarpduryje ilgainiui tampa pačia skaudžiausia kasdienybės dalimi. Jūs prabundate ryte ir Jūsų akys instinktyviai nukrypsta į tuščią lovos pusę, kuri vis dar nepaliesta. Jūs išlaikote rutiną, kurioje jam palikta vietos, nors to žmogaus ten jau seniai nėra. Viltis ir laukimas reikalauja erdvės, o ta erdvė užima Jūsų pačių gyvenimą.
Ilgalaikiuose, dviprasmiškuose praradimuose nėra tobulų atsakymų. Pasirinkimas padėti tašką dažniausiai gimsta ne iš degančio pykčio, bet iš ramaus, gilaus liūdesio. Iš suvokimo, kad kitas žmogus niekada nesuteiks to aiškumo, kurio prašome.
Psichologinė praktika: Dvi Tiesos
Kai negalime gauti atsakymų iš kito žmogaus, mūsų protas įstringa destruktyviame „arba/arba“ mąstyme. Pasirinkite mintį, kuri Jus labiausiai kankina, ir pritaikykite jai „Dualistinio mąstymo“ (angl. Both-And) rėmą.
* Šis įrankis remiasi dr. Pauline Boss dviprasmiško praradimo ir kognityvinio rėminimo metodika. Jis skirtas asmeninei refleksijai.
Dr. Boss pabrėžia, kad norint atlaikyti šią būseną, reikia išmokti vienu metu prote išlaikyti dvi priešingas tiesas: šis žmogus yra mano gyvenime, bet jo kartu ir nebėra. Šis dualistinis mąstymas (angl. both-and thinking) padeda atsitraukti nuo reikalavimo turėti absoliutų aiškumą ir reikšmingai sumažina psichologinę įtampą. Mes pripažįstame absurdą, mes leidžiame sau gedėti to, kas dar nebaigta, bet mes nustojame laukti stebuklo. Priimti netobulą santykių realybę reiškia sugebėti pasakyti, kad ryšys, nors ir egzistavęs, dabar tapo destruktyvus.
Jūs neprivalote nuneigti kadaise buvusio ryšio. Jūs tik turite sutikti su tuo, kad pabaiga nebus tokia, kokios tikėjotės.
Jeigu neapibrėžtumas tampa vienintele kito žmogaus investicija į Jūsų ryšį, kieno leidimo mes iš tiesų laukiame, kad pagaliau užvertume tas aklas duris?
