Metų atradimas: kaip vienas stiklainis šiukšlių per metus gali pakeisti jūsų gyvenimą?
Įsivaizduokite, kad visos jūsų metų šiukšlės telpa į vieną stiklainį. Skamba neįtikėtinai? Susipažinkite su moterimi, kuriai tai pavyko, ir atraskite jos paslaptį, kaip gyventi laisviau, sveikiau ir turtingiau.
Ar kada nors, užrišdama dar vieną plyštantį šiukšlių maišą, pagalvojote: „Negi turi taip būti?“ Pilni konteineriai, perpildytos spintelės, nuolatinis jausmas, kad kažką reikia tvarkyti, valyti, pirkti ir vėl išmesti… Šis užburtas ratas daugeliui mūsų tapęs tokia įprasta kasdienybės dalimi, kad net nesusimąstome, jog gali būti kitaip. O kas, jeigu pasakyčiau, kad keturių asmenų šeima per metus gali sukaupti tiek atliekų, kiek telpa į vieną vienintelį litrinį stiklainį? Ir ne, tai ne pasakojimas apie atsiskyrėlius, gyvenančius miško trobelėje. Tai – realus pavyzdys, įkvėpęs tūkstančius moterų visame pasaulyje atrasti kelią į paprastesnį, turtingesnį ir laisvesnį gyvenimą.
Šiandien dalinamės įkvepiančia istorija ir praktiniais patarimais, kaip gyvenimas be atliekų gali tapti ne našta, o didžiausiu jūsų atradimu.
Nuo amerikietiškos svajonės iki laisvės stiklainyje
Susipažinkite su Bea Johnson – moterimi, kurios vardas tapo „Zero Waste“ (liet. „Nulis atliekų“) judėjimo sinonimu. Tačiau jos kelias prasidėjo visai ne nuo ekologinių manifestų. Kaip ir daugelis iš mūsų, Bea su šeima gyveno standartinį amerikietiškos svajonės gyvenimą: erdvus, beveik 300 kvadratinių metrų namas priemiestyje, du dideli automobiliai, garažas trims mašinoms ir begalė daiktų. Jos kasdienybė sukosi aplink pirkinius, namų priežiūrą ir nuolatinį vartojimą – nuo maisto produktų milžiniškose pakuotėse iki botokso injekcijų ir priauginamų nagų .
Nors iš pažiūros atrodė, kad šeima turi viską, ko tik galima norėti, viduje kirbėjo nepasitenkinimas. „Man buvo trisdešimt dveji, ir mane gąsdino šis gyvenimas, kuriame viskas jau susiklostė ir nusistovėjo“, – savo knygoje „Namai be atliekų“ (angl. Zero Waste Home) rašo Bea. Gyvenimas priemiestyje reiškė nuolatines keliones automobiliu, mažai judėjimo ir jokio bendruomeniškumo jausmo . Trūko paprastų dalykų – galimybės pėsčiomis nueiti į kepyklėlę ar kavinę.
Lūžis įvyko, kai šeima nusprendė persikelti į mažesnį namą arčiau miesto ir laikinai apsigyveno bute, kartu pasiimdami tik būtiniausius daiktus . Būtent tada jie patyrė nušvitimą. Staiga atsirado marias laiko, kurio nebereikėjo skirti didžiulio namo ir vejos priežiūrai. Savaitgaliai buvo skirti ne pirkiniams, o žygiams, piknikams ir tiesiog buvimui kartu. Bea suprato, kad 80 % jų daiktų, saugiai uždarytų sandėlyje, jiems visiškai nereikalingi. Jie tebuvo erdvės užpildas, vagiantis laiką, energiją ir pinigus.
Šis suvokimas tapo atspirties tašku kelionėje, kuri galiausiai atvedė šeimą prie vieno stiklainio atliekų per metus ir, kaip paaiškėjo vėliau, net 40 % mažesnių išlaidų.
Kas iš tiesų yra gyvenimas be atliekų?
Išgirdus frazę „gyvenimas be atliekų“, pirma mintis dažnai būna apie kraštutinumus: atsisakymą visų patogumų, nuolatinį rūšiavimą ar net kompostavimą bute. Tačiau Bea Johnson filosofijos esmė – ne sukurti sau nepatogumų, o priešingai – supaprastinti gyvenimą. Tai ne apie tobulumą, o apie sąmoningumą.
Viskas remiasi į penkių paprastų žingsnių, arba penkių „A“, taisyklę:
- Atsisakyti (angl. Refuse). Išmokti pasakyti „ne“ tam, ko mums nereikia. Tai apima viską: nuo reklaminių skrajučių ir nemokamų tušinukų iki vienkartinių maišelių parduotuvėje ar šiaudelių gėrimams. Kiekvienas priimtas daiktas sukuria paklausą, todėl atsisakymas yra pirmas ir galingiausias žingsnis.
- Apriboti (angl. Reduce). Kritiškai įvertinti tai, ką jau turime, ir tai, ką planuojame įsigyti. Ar mums tikrai reikia penkių keptuvių? Ar dešimties porų džinsų? Šis žingsnis skatina atsikratyti daiktų pertekliaus ir ateityje pirkti tik tai, kas iš tiesų reikalinga ir kokybiška.
- Antrąkart panaudoti (angl. Reuse). Vietoj vienkartinių daiktų rinktis daugkartinius. Tai apima ne tik medžiaginius pirkinių maišelius, bet ir stiklainius biriems produktams, gertuves, medžiagines servetėles vietoj popierinių. Taip pat – taisyti sugedusius daiktus, o ne skubėti pirkti naujus.
- Atiduoti perdirbti (angl. Recycle). Rūšiuoti ir perdirbti tai, ko negalėjome atsisakyti, apriboti ar panaudoti antrąkart. Svarbu suprasti, kad perdirbimas yra paskutinis, o ne pirmas žingsnis. Jis reikalauja energijos ir resursų, todėl tikslas yra apskritai turėti kuo mažiau perdirbamų atliekų.
- Atiduoti kompostui (angl. Rot). Kompostuoti organines atliekas, tokias kaip maisto likučiai, daržovių lupenos. Tai ne tik drastiškai sumažina šiukšlių kiekį, bet ir paverčia atliekas vertingomis trąšomis.
Ši sistema – ne griežtų taisyklių rinkinys, o veikiau kelrodis, padedantis priimti sąmoningesnius sprendimus kiekvieną dieną.
Netikėta nauda: daugiau pinigų, laiko ir laimės
Pradėjus taikyti šiuos principus, Bea Johnson su šeima pastebėjo ne tik tirpstantį šiukšlių maišą. Atsirado kur kas svaigesnių pokyčių, kurie ir yra didžiausia šio gyvenimo būdo motyvacija.
Daugiau laisvų pinigų
Skaičiai kalba patys už save – šeimos išlaidos sumažėjo net 40 procentų. Kaip? Pirmiausia, jie tiesiog pradėjo mažiau pirkti. Kai atsisakai impulsyvių pirkinių ir perki tik tai, ko reikia, piniginė akivaizdžiai storėja. Antra, perkant produktus be pakuočių (pvz., sveriamas kruopas, riešutus), dažnai mokama mažiau, nes neįskaičiuotas pakuotės ir rinkodaros mokestis. Galiausiai, nebelieka išlaidų vienkartiniams daiktams: popieriniams rankšluosčiams, šiukšlių maišams, vienkartiniams indams ir t.t..
Daugiau laiko sau ir artimiesiems
Tik pagalvokite, kiek laiko sutaupytumėte, jei nereikėtų nuolat tvarkyti daiktų, vaikščioti po parduotuves ieškant smulkmenų ar kasdien nešti šiukšlių. Bea Johnson pabrėžia, kad supaprastėjus buičiai, jos šeima atrado laiko tam, kas iš tiesų svarbu: bendravimui, kelionėms, pomėgiams. Mažiau daiktų reiškia mažiau valymo, mažiau tvarkymo ir mažiau galvos skausmo. Gyvenimas tampa ne apie daiktų turėjimą, o apie patirčių kūrimą.
Sveikesnis kūnas ir ramesnis protas
Gyvenimas be atliekų natūraliai veda prie sveikesnių įpročių. Kai pradedi vengti pakuočių, automatiškai atsisakai didelės dalies perdirbto, nesveiko maisto ir pradedi gaminti namuose iš šviežių produktų. Mažiau cheminių valiklių namuose, mažiau sintetinių medžiagų kosmetikoje – visa tai teigiamai veikia mūsų sveikatą.
Tačiau nauda neapsiriboja vien fizine sveikata. Nuolatinis daiktų perteklius ir vartojimo kultūra kelia didžiulį psichologinį spaudimą. Kaip teigia psichologas Tim Kasser, knygos „The High Price of Materialism“ autorius, žmonės, kurie didžiausią vertę teikia turtui, statusui ir daiktams, yra labiau linkę į depresiją, nerimą ir žemesnę savivertę. Atsikratydami nereikalingų daiktų, mes išlaisviname ne tik fizinę, bet ir mentalinę erdvę. Ne veltui straipsnyje „The Unbearable Heaviness of Clutter“, publikuotame autoritetingame leidinyje „The New York Times“ anglų kalba, teigiama, kad netvarka gali padidinti streso hormono kortizolio lygį ir sukelti nuolatinį nerimo jausmą. Kai namuose lieka tik mylimi ir naudojami daiktai, aplinka tampa ramesnė, o protas – aiškesnis.
Nuo ko pradėti?
Perskaičius visa tai, gali apimti jausmas, kad pokyčiai – pernelyg dideli ir sudėtingi. Tačiau Bea Johnson patikina – pradėti reikia nuo mažų, bet užtikrintų žingsnių. Nereikia per dieną išmesti pusės savo turto ar pradėti kepti duonos.
Pabandykite pradėti nuo pirmojo „A“ – atsisakyti. Šią savaitę išeidami į parduotuvę, į kavinę ar tiesiog eidami gatve, sąmoningai atsisakykite bent vieno vienkartinio daikto. Pasakykite „ne, ačiū“ plastikiniam maišeliui, šiaudeliui, popieriniam puodeliui (jei geriate vietoje) ar reklaminiam lankstinukui. Tai nieko nekainuoja, nereikalauja jokių pastangų, bet tai bus jūsų pirmas žingsnis į sąmoningesnį ir laisvesnį gyvenimą.
Gyvenimas be atliekų – tai ne apie praradimus, o apie atradimus. Apie supratimą, kad laimė slypi ne daiktuose, o patirtyse, santykiuose ir vidinėje ramybėje. Galbūt ir jūsų metų atradimas slypi ne naujame pirkinių maišelyje, o tuščiame šiukšlių stiklainyje?
