Įsivaizduokite sceną: jūs lipate į lėktuvą, laukia ilgas, aštuonių valandų skrydis. Jūs svajojate apie filmą, knygą, o gal tiesiog ramų miegą. Eidami siauru praėjimu, ieškodami savo vietos, pastebite JĮ – mažylį, sėdintį keliomis eilėmis priekyje. Ir jūsų širdis nevalingai krūpteli. Galvoje kaip malda sukasi vienintelė mintis: „Tik prašau, tegu jis neverkia.“
Tai universali patirtis, kurią atpažins kiekvienas. Tačiau kas nutinka, kai tas mažylis yra jūsų? Kai jūs esate tie tėvai, į kuriuos su baime ir slapta viltimi žvelgia visas lėktuvas? Kelionės su vaikais – tai tema, apipinta mitais, baimėmis ir kraštutinumais. Vieniems tai atrodo kaip neįveikiamas košmaras, kitiems – kaip nuostabiausias nuotykis. Tiesa, kaip visada, yra kažkur per vidurį – chaotiškame, garsiame, bet galiausiai neįkainojamame tarpsnyje tarp pragaro ir rojaus.
Lėktuvas – baimės ir vilties simbolis
Kiekvieniems tėvams skrydis su vaiku yra tarsi loterija. Jūs galite preciziškai susiplanuoti viską iki smulkmenų, prisikrauti pilną krepšį stebuklingų priemonių, bet niekada nežinote, kaip viskas pasisuks. Šis jausmas ypač aštrus pirmųjų kelionių metu.
Rašytoja Jekaterina Krongauz su humoru prisimena savo pirmąjį transatlantinį skrydį su dviejų mėnesių sūnumi. Kūdikis visą kelią ramiai pramiegojo, o ji jautėsi tikra didvyre, nusipelniusia audringų ovacijų labiau nei pats pilotas. Tokios sėkmės istorijos įkvepia ir sukuria iliuziją, kad galbūt viskas nėra taip baisu. Jos suteikia viltį.
Tačiau ta pati viltis gali subyrėti į šipulius per kitą skrydį. Užtenka vienos bemiegės nakties prieš kelionę, dygstančio danties ar tiesiog prastos vaiko nuotaikos, kad idiliškas planas virstų katastrofa. Staiga jūs atsiduriate situacijoje, kai jūsų vaikas klykia taip, kad, atrodo, tuoj sprogs lėktuvo iliuminatoriai, o jūs tampate viso lėktuvo priešu numeris vienas. Būtent šios baimės – tapti „tais tėvais“ su „tuo vaiku“ – ir yra didžiausias psichologinis barjeras, atbaidantis daugelį šeimų nuo kelionių.
Kai pragaras yra 10 000 metrų aukštyje: skrydžio su vaikais anatomija
Kad galėtume suvaldyti situaciją, pirmiausia turime suprasti, kas vyksta su vaiku ir mumis pačiais uždaroje lėktuvo erdvėje. Vaiko elgesys nėra bandymas jus išvesti iš proto – tam yra konkrečios fiziologinės ir psichologinės priežastys.
Kodėl vaikai lėktuve virsta pabaisomis?
- Fizinis diskomfortas: Bene dažniausia ašarų priežastis, ypač kylant ir leidžiantis, yra ausų skausmas dėl slėgio pokyčių. Maži vaikai dar nemoka sąmoningai „prapūsti“ ausų, todėl jaučia aštrų skausmą. Prie to pridėkime sausą orą, nepatogią kėdę ir ribotą erdvę judėti – tai tikras išbandymas net ir ramiausiam mažyliui.
- Sensorinė perkrova: Lėktuvas – tai nesibaigiantis garsų, vaizdų ir kvapų srautas. Variklių ūžesys, nuolatiniai pranešimai, nepažįstami žmonės, ryškios šviesos – visa tai gali per daug stimuliuoti ir išvarginti jautrią vaiko nervų sistemą.
- Rutinos griūtis: Vaikai jaučiasi saugūs, kai laikomasi įprastos rutinos. Kelionės ją sugriauna – miegas, maistas ir žaidimai vyksta neįprastu laiku ir neįprastoje vietoje. Šis saugumo praradimas kelia nerimą, kuris dažnai pasireiškia irzlumu ir pykčio protrūkiais.
Tėvų bejėgystė: gėda, pyktis ir vienatvė
Tuo metu, kai vaikas išgyvena savo krizę, tėvai patiria savąją. Tai jausmų kokteilis, kurį sunku apsakyti:
- Gėda: Jaučiate šimtus smerkiančių žvilgsnių. Atrodo, kad visi aplinkui jus tyliai teisia ir galvoja, kokie blogi tėvai esate, jei nesugebate nuraminti savo vaiko.
- Pyktis: Pykstate ant vaiko, kad jis „netinkamai“ elgiasi, ant savęs, kad nesugebate padėti, ant aplinkinių, kad nesupranta, ir ant viso pasaulio, kad apskritai sugalvojote keliauti.
- Vienatvė ir neviltis: Jūs esate įkalinti metalinėje dėžėje, iš kurios nėra kur išeiti. Šis bejėgiškumo jausmas yra vienas sunkiausių tėvystės išbandymų.
Išgyvenimo gidas: kaip pasiruošti skrydžiui ir neprarasti proto
Nors stebuklingo recepto, garantuojančio tobulą skrydį, nėra, geras pasiruošimas gali gerokai sumažinti streso lygį. Svarbiausia – fokusuotis ne į tai, kaip išvengti visų problemų, o į tai, kaip jas valdyti.
Pasiruošimas žemėje – ramybė danguje
- Strateginis vietų ir laiko pasirinkimas: Jei įmanoma, rinkitės naktinius skrydžius, kurie sutampa su vaiko miego laiku. Rezervuodami vietas, pasistenkite gauti vietas su papildoma erdve kojoms arba eilės priekyje.
- „Magiškas“ rankinis bagažas: Tai jūsų svarbiausias ginklas. Jame privalo būti: daugiau užkandžių, nei manote, kad prireiks (ypač tų, kuriuos vaikas mėgsta labiausiai), gertuvė su vandeniu ar pienu (gėrimas mažais gurkšneliais padeda sumažinti ausų skausmą), keli nauji, dar nematyti žaisliukai ar knygelės, planšetė su parsisiųstais filmukais, drėgnos servetėlės ir atsarginis drabužių komplektas (ne tik vaikui, bet ir sau).
- Pokalbis su vaiku: Jei vaikas jau didesnis, iš anksto papasakokite jam apie kelionę. Paaiškinkite, kas yra lėktuvas, kodėl reikės sėdėti prisisegus ir kad gali šiek tiek skaudėti ausytes. Paverskite tai nuotykiu.
Vaikų psichologų patarimai: ką daryti krizės metu?
Kai emocijos ima virti, svarbiausia išlikti kuo ramesniems. Vaikai jaučia tėvų stresą, kuris tik dar labiau pablogina situaciją. Dr. Vanessa Lapointe, vaikų psichologė ir knygų autorė, pabrėžia, kad svarbiausia tokiu metu yra ne bandyti vaiką „sutvarkyti“, o pasiūlyti jam ryšį ir saugumą.
- Pripažinkite vaiko jausmus: Užuot sakę „neverk, nieko čia baisaus“, pabandykite įvardinti jo jausmą: „Matau, kad tau liūdna / pikta / skauda.“
- Fizinis kontaktas: Apsikabinimas, laikymas ant kelių ar tiesiog rankos palaikymas vaikui siunčia žinutę, kad jis nėra vienas.
- Nukreipkite dėmesį: Kai pirminė emocijų banga atslūgsta, pasiūlykite naują žaislą, mėgstamą užkandį ar pažiūrėkite pro langą.
Kaip pataria ir specialistai iš autoritetingos Mayo Clinic Health System, svarbu nepamiršti praktinių būdų padėti vaikui dėl ausų skausmo – skrydžio metu duokite čiulptuką, buteliuką ar krūtį, o vyresniems vaikams – kramtomosios gumos ar ledinuką.
„Jie vis tiek nieko neatsimins“: kodėl keliauti su mažais vaikais yra verta?
Tai bene dažniausias argumentas, kurį girdi keliaujančios šeimos. Ir jis iš dalies teisingas – tikėtina, kad dvimetis neprisimins pasivaikščiojimo Romos gatvėmis. Bet ar tai reiškia, kad patirtis buvo bevertė?
Atsakymas yra ne. Vaikai gal ir neprisimins konkrečių detalių, bet kiekviena nauja patirtis – garsai, kvapai, vaizdai – formuoja jų besivystančias smegenis, moko lankstumo ir adaptacijos. Jie mokosi, kad pasaulis yra didelis ir įvairus.
Tačiau svarbiausia priežastis keliauti su mažais vaikais dažnai yra susijusi ne su jais, o su mumis, tėvais. Kelionė – tai būdas ištrūkti iš varginančios rutinos, pakeisti aplinką, pailsėti ir „perkrauti“ savo nervų sistemą. O pailsėję ir laimingesni tėvai – tai geresni tėvai. Sudėtingas skrydis tampa ta kaina, kurią sumokame už neįkainojamą galimybę atgauti jėgas, o tai yra tiesioginė investicija į visos šeimos gerovę.
Taigi, ar kelionės su vaikais yra pragaras, ar rojus? Tai ir viena, ir kita. Tai iššūkis, reikalaujantis kantrybės, pasiruošimo ir humoro jausmo. Bet tai ir neįkainojama galimybė kurti bendrus prisiminimus, plėsti akiratį ir, svarbiausia, priminti sau, kad net ir tapus tėvais, pasaulis lieka atviras nuotykiams.
