Meilė ar dopamino spąstai? Kodėl negali jo pamiršti

Ar kada nors jauteisi įstrigusi mintyse apie žmogų, nors puikiai supratai, kad šie santykiai tavęs nedžiugina? Atrodo, protas sako viena, o širdis – ir, pasirodo, smegenys – elgiasi visiškai kitaip. Kartais net ir akivaizdžiai netinkamų santykių paleisti tiesiog nepavyksta. Priežastis gali būti kur kas gilesnė nei romantiškos svajonės – tai dopamino spąstai, klastingas smegenų mechanizmas, įsukantis mus į priklausomybės ratą.

Smegenų chemija: kodėl mus traukia „blogiukai“?

Beveik kiekviena iš mūsų esame patyrusios tą keistą, lyg apsėstą susižavėjimą žmogumi, kurio, atrodo, visai nenorėtume mylėti. Kad suprastume, kodėl taip nutinka, turime pažvelgti į savo smegenis. Kai įsimylime, suaktyvėja dopamino sistema. Ilgą laiką manyta, kad dopaminas atsakingas už malonumą, tačiau naujausi tyrimai rodo ką kita. Šis neurochemikalas labiau susijęs su atlygio lūkesčiu, troškimu ir siekiu, o ne su pačiu malonumu.

Stabiliuose, nusistovėjusiuose santykiuose viskas aišku ir nuspėjama, todėl dopamino audrų kyla kur kas mažiau. Tačiau partnerio nenuspėjamumas, jo atsiradimai ir pradingimai pažadina vis stipresnį norą.

Situacija tampa ypač komplikuota, kai susižavėjimo objektas tai pasirodo tavo gyvenime, tai vėl iš jo dingsta. Tikriausiai pažįstamas scenarijus: vieną naktį jis rašo jausmingas žinutes apie meilę, o tada pradingsta kelioms dienoms ar net savaitėms. Protas kužda, kad tokius ryšius reikia nutraukti, tačiau biologija veikia kitaip. Taip sukuriamas nenuspėjamo atlygio efektas (intermittent reinforcement) – galingas priklausomybės mechanizmas, veikiantis panašiai kaip lošimo automatai. Kaip rašoma portale Psychology Today, smegenys reaguoja ne į patį kontaktą, o į jo netikėtumą. „Atlygis“ gaunamas ne visada, bet pakankamai dažnai, kad nuolat kurstytų viltį.

Dėl šios priežasties toks žmogus ima atrodyti kur kas patrauklesnis nei, pavyzdžiui, patikimas ir nuolatinis partneris. Ne todėl, kad jis geresnis, o todėl, kad dopaminas sustiprina jo vertės suvokimą būtent dėl jo nepasiekiamumo.

Uždraustas vaisius visada saldesnis

Deja, net ir supratusios, kad santykiai yra toksiški, dažnai griebiamės neteisingos taktikos: „Tiesiog uždrausiu sau apie jį galvoti.“ Tačiau būtent šis draudimas, priešingai nei tikimės, tik sustiprina potraukį. Kuo žmogus nepasiekiamesnis, kuo daugiau kliūčių būti kartu – tuo didesnis dopamino aktyvumas. Smegenys tai priima kaip iššūkį: „O gal vis dėlto pavyks?“ Taip susižavėjimas virsta įkyria manija.

Pratimas: ar tai tikra meilė?

Kartais, nepaisant visų raudonų vėliavėlių, jausmai atrodo tokie stiprūs ir tikri, kad pradedame abejoti: „O gal tai visgi meilė?“ Būtent tokiomis akimirkomis vertingiausia yra trumpam išeiti iš emocijų srauto ir atlikti nedidelę savirefleksiją. Ne tam, kad nuvertintumėte savo jausmus, o tam, kad pamatytumėte, kas juose tikra, o kas – tik vaizduotės ir hormonų žaismas.

Atlikite paprastą pratimą:

1. Pirmame stulpelyje surašykite viską, ką patikimai žinote apie šį žmogų. Tai – realybė: jo elgesys, poelgiai, principai, požiūris į kitus žmones, gyvenimo pasirinkimai.
2. Antrame stulpelyje surašykite viską, kas susiję su jūsų lūkesčiais ir fantazijomis: kuo jis galėtų tapti, kaip galėtų klostytis jūsų santykiai, ką jis pasakys, supras ar pajus… kada nors ateityje.

Būtent šis antrasis stulpelis ir aktyvuoja dopaminą: jis veikia ne su tuo, kas yra, o su tuo, kas galėtų būti – laukimu, svajonėmis, viltimi gauti retą „atlygį“. Tačiau tikras artumas kuriamas ne ant šio pamato.

Dabar pažvelkite į pirmąjį stulpelį ir paklauskite savęs: ar aš noriu būti būtent su šiuo žmogumi – be stebuklingų „o gal“? Ne vildamasi, kad jis pasikeis. Ne svajodama apie nerealizuotą potencialą. O šalia to, koks jis yra dabar. Šis pratimas padeda pamatyti skirtumą tarp įsimylėjimo ir meilės. Tarp dopamino medžioklės ir tikro, tvaraus ryšio. Ir padaryti sprendimą.

Kaip gimsta tikri ir gilūs santykiai?

Dopaminas – tai didinga siekio molekulė. Ji bet kurios istorijos pradžią paverčia ryškia ir jaudinančia. Tačiau problemos kyla tada, kai mus iš tiesų traukia pati medžioklė, o ne žmogus šalia.

Šeima ar stabilūs santykiai – tai ne visada fejerverkai. Čia nėra nuolatinės naujovės ar rizikos, bet yra kai kas kita: stabilus susidomėjimas, rūpestis, partneris, kuriuo galima pasikliauti. Tai nėra „mažiau“, tai tiesiog kitokia chemija. Kaip teigiama Healthline portale, už ilgalaikį ryšį atsakingi kiti hormonai – oksitocinas, endorfinai ir serotoninas, kurie suteikia ne fantazijų, o tikrą saugumo, ryšio ir džiaugsmo būti kartu jausmą.

Tai nereiškia, kad ilgalaikiai santykiai pasmerkti būti nuobodūs. Aistros juose tikrai gali būti – tereikia išmokti sąmoningai į kasdienybę įpinti šiek tiek dopamino: nauji potyriai, flirtas, bendri žaidimai, netikėti prisilietimai ar siurprizai. Chemija veikia į abi puses – ir ją galima valdyti.

Jei išsiaiškinote savo jausmus, atpažinote dopamino priklausomybę ir vis tiek norite būti su šiuo žmogumi – tai reiškia, kad fantazijos vietoje atsiranda kažkas tikro. Būtent nuo čia ir prasideda brandi meilė, kurioje hormonai – ne šeimininkai, o sąjungininkai.