Pūslelinė: ką svarbu žinoti apie jos tipus ir gydymą?
Nuo lūpų pūslelių iki juosiančių skausmingų bėrimų – sužinokite daugiau apie paprastąją ir juostinę pūslelinę, jų priežastis, simptomus ir šiuolaikinius gydymo metodus.
- Paprastąją pūslelinę sukelia herpes virusai, kurie organizme išlieka visam laikui ir gali pasikartoti.
- Juostinę pūslelinę sukelia tas pats virusas kaip ir vėjaraupius, ji dažniausiai pasireiškia nusilpus imunitetui.
- Abiejų tipų pūslelinei gydyti naudojami priešvirusiniai vaistai, tokie kaip acikloviras.
- Pastebėjus pūslelinės simptomus, ypač lytinių organų srityje ar esant stipriam skausmui, būtina kreiptis į gydytoją.
Paprastąją pūslelinę sukelia herpes virusai. Virusai organizme išlieka (persistuoja) latentinėje būklėje, bet gali suaktyvėti ir sukelti ligos pasikartojimą (recidyvų). Šiame straipsnyje apžvelgsime du pagrindinius pūslelinės tipus, jų simptomus ir gydymo būdus.
Skiriami 2 herpes virusų tipai:
- 1 tipas sukelia bėrimus ant veido ir akių srityje;
- 2 tipas – dažniausiai ant lytinių organų.
Paprastoji pūslelinė: pirminė infekcija ir eiga
Tik 1% žmonių, persirgusių paprastąja pūsleline, lieka klinikinių reiškinių, o 99% žmonių virusai yra latentinėje būklėje. Šių žmonių seilės, ašaros, genitalijų sekretas yra virusų rezervuaras. Praėjus 7–14 dienų po pirmo kontakto su virusu (inkubacinis periodas), ligoniui burnos gleivinėje atsiranda dauginių bėrimų, parausta gomurys, matyti ryški edema ir daug pūslelių.
Žmogus jaučiasi labai blogai, jį vargina aukšta kūno temperatūra, seilėtekis, iš burnos sklinda blogas kvapas. Labiau pažeidžiamas burnos prieangis. Kartais pažeidžiami vidaus organai ir nervų sistema (atsiranda traukuliai, meningitas, encefalitas). Procesas gali išplisti po visą organizmą (generalizuotis) ne tik pirminės infekcijos metu, bet ir ilgai recidyvavus. Sergantiesiems egzema, dar gali atsirasti išplitusių (diseminuotų) pūslelių. Kartais liga komplikuojasi ragenos herpiniu uždegimu.
Pasikartojanti pūslelinė: priežastys ir gydymas
Pūslelinės recidyvus gali sukelti daug veiksnių: ūminės infekcinės ligos (gripas, viršutinių kvėpavimo takų kataras, plaučių uždegimas ir kt.), fizinės ir psichinės traumos, intoksikacija, peršalimas, ikimenstruacinė būklė, deginimasis saulėje ir kt. Po įžanginių (prodrominių) reiškinių – lokalaus odos niežėjimo, deginimo, neryškių bendrų sveikatos sutrikimų – ligoniui kurioje nors vietoje oda parausta. Labai greitai ant jos atsiranda grupė mažų pūslelių.
Pūslelių turinys būna skaidrus, o po 1–2 dienų – drumstėja. Po 4–10 dienų pūslelės sudžiūsta ir apsitraukia šašais. Dažniausiai jos lokalizuojasi ant lūpų, rečiau skruostų ir nosies odoje bei burnos gleivinėje. Lytinių organų bėrimai pasitaiko ne taip retai. Gleivinėse esančios pūslelės greitai suplyšta, atsiranda erozijų. Sergantiesiems gali padidėti limfmazgiai. Genitalijų paprastąją pūslelinę reikia skirti nuo kietojo šankerio (pirminio sifilio). Esant nors mažiausiam įtarimui, būtina kreiptis į gydytoją. Gydymui vartojami įvairūs pavilgai (1–4% sidabro nitrato), židiniai tepami 1–2% pioktaninu, 1–2–3% oksolino, 30–50% interferono, gosipolio, tebrofeno, 1–3% florenalio tepalais.
Draudžiama naudoti gliukokortikoidų tepalus. Sunkių, recidyvuojančių ir ilgai trunkančių herpinių pažeidimų gydymui rekomenduojama gerti acikloviro (acyclovir) po 200 mg kas 4 val. 5–7 dienas arba po 800 mg 5 kartus per dieną; arba leisti į veną 5–10 mg/kg kūno masės kas 8 val. Daugumai ligonių, išskyrus sunkias generalizuotas ligos formas, ligos prognozė būna palanki.
Juostinė pūslelinė: ryšys su vėjaraupiais ir rizikos veiksniai
Sukėlėjas – herpes-varicellae virusas. Šis virusas sukelia ūminę virusinę ligą ir pažeidžia nervus, odą ir gleivines. Ligoniui išilgai pažeistų nervų kamienų būna stiprūs skausmai. Vaikai po kontakto su ligoniu, sergančiu juostine pūsleline, gali susirgti vėjaraupiais, o suaugę žmonės, po kontakto su vaikais, sergančiais vėjaraupiais, gali susirgti juostine pūsleline. Nustatyta, kad ligų sukėlėjas yra identiškas. Apie 0,5–1% visų odos ligų sudaro juostinė pūslelinė.
Vienodai dažnai serga vyrai ir moterys. Gyventojai dar vaikystėje yra infekuoti šiuo virusu ir daugelį metų išlaiko imunitetą. Virusai tūno nervinėse ląstelėse. Po sužeidimų, organizmo intoksikacijos, peršalimo, perkaitimo, po kaitinimosi saulėje, persirgus infekcinėmis ligomis, susirgus vėžiu ar užsikrėtus ŽIV virusu, kai sumažėja imunitetas, virusai gali suaktyvėti ir sukelti juostinės pūslelinės bėrimus.
Juostinės pūslelinės simptomai ir gydymo būdai
Juostine pūsleline jauni žmonės dažniausiai serga lengvai, o seni žmonės arba asmenys su imuninio deficito reiškiniais, serga sunkiai, liga gali generalizuotis. Inkubacinis periodas trunka nuo 2–3 dienų iki 3–4 savaičių. Prodrominės stadijos metu ligonis gali blogai jaustis: jį vargina silpnumas, blogas apetitas ir neaukšta kūno temperatūra.
Dažniausiai židiniai gali lokalizuotis trišakio nervo 1 šakos srityje, antrame kaklo segmente ir veido nervo bei juosmens srityse. Tose vietose ant paraudusio kūno atsiranda grupės pūslelių. Pūslelių turinys iš pradžių būna skaidrus, bet po 2–3 dienų drumstėja. Kartais pūslelėse būna kraujo, o sunkiai sergant, prasideda pūslelių nekrozė. Ligos trukmė labai įvairi. Neuralginiai skausmai užgijus pūslelėms lieka 20% vyresnių kaip 60 metų ligonių. Generalizuota juostinė pūslelinė, hemoraginė ir nekrozinė formos, taip pat ligos recidyvai būna asmenims su imuniteto defektais, ŽIV infekcija.
Segantieji gydomi priešvirusiniais preparatais (metisazonu, kutizonu) po tabletę 2–3 kartus per dieną 3–6 dienas. Simptomatiškai skiriami salicilatai, analgetikai (acetilsalicilo rūgštis, amidopirinas, butadionas, reopirinas), vitaminai B1, B5, B6, B12, C, gamaglobulinas, interferonas. Geriausiai padeda acikloviras. Išoriškai juostinė pūslelinė gydoma taip pat kaip ir paprastoji.
