Prisiminkite save paauglę: kaip jūsų praeitis veikia santykius su vaiku ir ką gali pakeisti sąmoninga tėvystė

Paauglio kambario durys užsitrenkia su tokiu garsu, kad, atrodo, sudreba visas namas. Jūs liekate stovėti koridoriuje, o jūsų viduje kyla ne tik susierzinimas, bet ir sunkiai paaiškinamas, kone iracionalus pyktis. Arba jūsų dukra pavarto akis ir numykia „nesvarbu“, o jūs jaučiatės taip giliai įžeista, lyg ji būtų pasakiusi baisiausią įmanomą dalyką. Kitą dieną ji gauna prastesnį pažymį, o jūs jaučiate ne apmaudą, o paralyžiuojančią baimę dėl jos „sugadintos ateities“.

Kodėl? Kodėl kartais mūsų reakcijos į paauglio elgesį būna tokios stiprios, tokios neadekvačios situacijai?

Mes skubame analizuoti paauglio elgesį, jo hormonus ir bręstančias smegenis. Bet kartais atsakymas slypi ne jo, o mūsų pačių galvoje. Tiksliau – mūsų pačių paauglystės prisiminimuose. Tai, kaip mes reaguojame į savo vaiką, dažnai yra tiesioginis aidas to, kaip kažkada jautėmės patys, būdami paaugliais. Kelias į geresnį ryšį su vaiku prasideda nuo kelionės į savo praeitį. Tai – sąmoninga tėvystė.

Kas yra „emociniai trigeriai“ ir kodėl paauglys juos taip lengvai įjungia?

Kiekviena iš mūsų nešiojamės nematomą emocinį bagažą iš savo paauglystės. Tai gali būti tėvų autoriteto baimė, patyčių žaizdos, pirmojo meilės nusivylimo kartėlis ar nuolatinis nerimas dėl ateities. Didžiąją laiko dalį šie prisiminimai ramiai snaudžia. Tačiau tada mūsų namuose atsiranda paauglys – būtybė, kuri savo elgesiu, žodžiais ir maištu lyg mažas vaiduoklis atkartoja situacijas iš mūsų praeities.

Ir štai, kai mūsų paauglys elgiasi būtent taip, kaip elgėsi kažkas, kas mus skaudino (arba kaip elgėmės mes patys, kai jautėmės blogiausiai), įsijungia „emocinis trigeris“. Mes sureaguojame ne į dabarties situaciją, o į seną skausmą.

Rašytoja Tanith Carey ir klinikinė psichologė dr. Angharad Rudkin, knygos „What’s My Teenager Thinking?“ autorės, pabrėžia, kad vienas didžiausių iššūkių tėvams – suprasti, kad mūsų paaugliai – ne mes. Jų patirtys yra unikalios. Tačiau jei mes patys nesame išsprendę savo paauglystės problemų, mes nesąmoningai pradedame reaguoti taip, lyg spręstume jas dabar, per savo vaiką.

Trys veidrodžiai: atpažinkite savo paauglystės scenarijus

Mūsų praeitis gali paveikti dabarties santykius keliais tipiškais būdais. Pažvelkite, galbūt viename iš šių „veidrodžių“ atpažinsite ir save?

1. Autoriteto aidas: „Nes aš taip pasakiau!“ (arba „Tik nedrįsk pykti“)

Jei augote namuose, kur tėvų žodis buvo neginčijamas įstatymas, o už bet kokį bandymą prieštarauti ar parodyti pyktį buvote griežtai baudžiama („Do as I say“ stilius), jūsų reakcijos į paauglio maištą gali būti dvejopos.

• Scenarijus A: Kartojimas. Jūs pati tampate griežtu autoritetu. Jūsų paauglio akių vartymas ar durų trankymas jums atrodo ne kaip normali paaugliška emocijų išraiška, o kaip didžiausia nepagarba. Jūs reaguojate pykčiu, bausmėmis, atimdama telefoną – bet kokia kaina stengiatės „pastatyti jį į vietą“. Rezultatas? Paauglys jaučiasi nesuprastas, kontroliuojamas ir maištauja dar labiau.
• Scenarijus B: Hiperkompensacija. Jūs taip bijote pakartoti savo tėvų klaidas, kad tampate „paauglio geriausia drauge“. Jūs bijote konflikto, vengiate nustatyti ribas, nuolaidžiaujate. Rezultatas? Paauglys jaučiasi nesaugus. Jam desperatiškai reikia ribų, kad žinotų, į ką atsiremti, o jūs tų ribų neduodate, nes bijote jį „traumuoti“ taip, kaip buvote traumuota pati.

2. Užslėptų jausmų šleifas: „Neliūdėk, viskas bus gerai!“

Jei jūsų paauglystės namuose buvo vengiama rodyti „neigiamus“ jausmus – liūdesį, pyktį, baimę – o gal buvote gėdinama už ašaras ar baudžiama tyla, jums gali būti nepaprastai sunku išbūti su savo paauglio jausmais.

Kai jūsų dukra verkia dėl nutrūkusios draugystės, jūs puolate ją „gelbėti“: „Nesijaudink, rasi tų draugų!“, „Neliūdėk, nupirksiu ledų“. Jūs nesąmoningai bandote kuo greičiau „užgesinti“ jos jausmą, nes pati nežinote, kaip su juo išbūti. Jūsų paauglė išmoksta pamoką: „Mano jausmai yra per dideli ir nepakeliami, geriau jų nerodyti“. Taip ryšys tarp jūsų ir vėl nutrūksta.

3. Senų žaizdų klijavimas: „Aš tik noriu tave apsaugoti“

Galbūt paauglystėje buvote atstumta bendraamžių? O gal jums tragiškai nesisekė matematika ir jautėtės kvaila? Šios patirtys palieka gilius randus.

Ir štai, jūsų sūnus nekviečiamas į klasės draugo gimtadienį. Jums tai – ne šiaip smulkus nemalonumas. Jums tai – pasaulio pabaiga. Jūs išgyvenate jo atstūmimą dešimt kartų stipriau nei jis pats, nes iš naujo jaučiate savo pačios atstūmimo skausmą. Jūs pradedate skambinti kitiems tėvams, aiškintis, kodėl jo nepakvietė, arba puolate guosti sūnų, kuris galbūt dėl to net nesijaudino. Jūs projektuojate savo baimes į jį. Vietoj to, kad leistumėte jam gyventi savo gyvenimą, jūs bandote jį apsaugoti nuo savo praeities.

Sąmoninga tėvystė: 4 žingsniai, kaip „išjungti“ autopilotą

Geros žinios – jūs nesate pasmerkta kartoti praeities klaidų. Kelias į pokyčius vadinamas sąmoninga tėvyste (angl. conscious parenting). Tai praktika, padedanti atskirti savo emocinį bagažą nuo to, kas vyksta čia ir dabar su jūsų vaiku. Kaip teigia viena šios srities pradininkių, psichologė Dr. Shefali Tsabary, sąmoninga tėvystė prasideda nuo suvokimo, kad vaikai ateina ne tam, kad mes juos „sutvarkytume“, o tam, kad padėtų mums „susitvarkyti“ patiems.

Knyga „What’s My Teenager Thinking?“ siūlo keletą praktinių žingsnių, kaip tai padaryti:

1. Pradėkite nuo savęs (ir popieriaus lapo)

Pirmas žingsnis – atviras pokalbis su savimi. Paimkite popieriaus lapą ir atsakykite sau į kelis klausimus:

• Kokiais trimis žodžiais apibūdintumėte savo santykį su tėvais, kai buvote paauglė?
• Ką labiausiai mėgote ir ko nekentėte savo tėvų auklėjime?
• Kaip manote, kokią įtaką tas auklėjimas padarė jums, kaip suaugusiai moteriai?

Šie atsakymai padės pamatyti dėsningumus, kuriuos galbūt nesąmoningai kartojate.

2. Atpažinkite savo „raudoną vėliavą“

Kitas žingsnis – pastebėti savo automatines reakcijas. Knygos autorės siūlo stebėti save ir ieškoti šių ženklų :

• Fizinis įsitempimas: Kai paauglys kažką pasako ar padaro, ar jaučiate, kaip sugniaužiate kumščius, įsitempia pečiai, padažnėja kvėpavimas? Tai ženklas, kad įsijungė jūsų gynybinė, reaktyvi smegenų dalis.
• Vidinis balsas: Ar girdite savo galvoje žodžius „jis PRIVALO…“, „ji TURĖTŲ…“? Šie kategoriški reikalavimai dažnai ateina iš mūsų praeities, o ne iš dabarties realybės.
• Etikečių klijavimas: Ar pagaunate save klijuojant etiketes: „Jis tinginys“, „Ji nedėkinga manipuliatorė“, „Jis manęs negerbia“? Etiketės uždaro duris supratimui.
• Katastrofinis mąstymas: Ar viena praleista pamoka ar blogas pažymys jūsų mintyse virsta katastrofa: „Jis niekada neįstos į universitetą“, „Jis susigadins gyvenimą“? Tai dažniausiai yra jūsų, o ne jo, baimė.

3. Padarykite pauzę (net jei tai tik 10 sekundžių)

Kai atpažįstate šiuos ženklus, svarbiausias jūsų veiksmas yra… nedaryti nieko. Tiesiog sustoti. Pauzė tarp stimulo (paauglio elgesio) ir jūsų reakcijos yra jūsų didžiausia galia.

Atsitraukite. Tris kartus giliai įkvėpkite. Išeikite iš kambario. Pasakykite: „Man reikia minutės pagalvoti, grįšiu prie šio pokalbio vėliau“. Ši pauzė leidžia atslūgti reaktyviajai smegenų daliai ir įsijungti loginiam mąstymui. Tai neleidžia jūsų senajai „numatytajai programai“ (angl. default setting) perimti valdžios.

4. Pakeiskite perspektyvą: jūs auginate ateities suaugusįjį

Galiausiai, užduokite sau klausimą, kurį siūlo knygos autorės: „Kaip aš norėčiau, kad mano vaikas apibūdintų mano auklėjimą po 20 metų?“.

Ar norite, kad jis sakytų „Mama visada buvo teisi“? O gal norite, kad sakytų „Mama mane girdėjo. Ji mane suprato. Ji mane gerbė. Net tada, kai buvau nepakenčiamas, aš žinojau, kad ji mane myli“?

Šis klausimas padeda įgyti perspektyvą. Jūsų paauglys nėra problema, kurią reikia „sutvarkyti“. Jis yra žmogus, kuris mokosi valdyti emocijas. Jūsų rami, sąmoninga reakcija yra geriausia pamoka, kokią galite jam duoti.

Sąmoninga tėvystė nereiškia, kad tapsite tobula mama ir niekada nesuklysite. Tai reiškia, kad nustosite automatiškai reaguoti ir pradėsite sąmoningai rinktis. Tai reiškia, kad atsigręšite į savo pačios paauglystės žaizdas ne tam, kad jas iš naujo krapštytumėte, o tam, kad pagaliau leistumėte joms užgyti. O geriausias vaistas joms – tai meilė ir supratimas, kurį šiandien duodate savo vaikui. Ir sau.